-
Tarp akmens ir dangaus arba Pilkas miestas
Iš visų pusių slėnį supa kalnai. Žinoma, jie visur kitokie: šiaurėje ir vakaruose tolimi, ūkanotą dieną beveik nepastebimi, o pietryčiuose – artimi, nusileidžiantys kone tiesiai į šerdį, tiesiai į centrinę aikštę. Būdami tūkstančius metų tokie patys, jie kasdien vis kitokie, nuo slėnio kylant rūkui, besileidžiant aukštiems debesims, jiems besisklaidant, išsprūstant saulei ir nuplieskiant kurią […]
-
Baltas miestas
Nedidelis, atokus, toli nuo didesnių miestų ir nelabai kam žinomas miestelis. Viena vertus, nė nelabai svarbu, kaip jis vadinasi, galima būtų, patogumo dėlei jo vardą sugalvoti, arba pavadinti būdvardžiu, kaip senovės keliautojai atlasuose minėdavo imperijų pakraščių miestus, akcentuodami kokią nors jų savybę, dažniausiai kvepiančią, spalvotą ar kitaip suteikiančią tikrumo tolimam miestui ir miglotam jo aprašymui. […]
-
Ach, Kaunas
Nuo pavasarinės saulės apspangę miestiečiai vis dar žieminiais paltais ir druskinais batais besimarkstydami kvėpuoja sausą, lakiųjų dalelių prisodrintą orą. „Ach, Kaunas, tu miestas, gražios ateities / Poetų, artistų, biznierių viltis (…)“ plyšauja realybės šou garso takelis (prieškarinis V. Sipavičiaus hitas), kai traukinys sustoja stoties perone, iš kurio išlipus (kaip ir prieš 152-ejus metus) vis dar […]
-
Europietiški provincijos vėjai
Prisimenant aštuntą ir paskutinę šiais metais „Architektūros [ekskursijų] fondo“ ekskursiją „Vilnius. Tarpukaris“, norisi kalbėti apie paviršius – sienas, cokolius, langų rėmus, turėklus, durų rankenas – tai, ką galima ir norisi paliesti rankomis. Prieš septynis dešimtmečius čia, Vilniuje, trumpam pūstelėjus modernizmo skersvėjui radosi ne tiek ir mažai tarptautinio stiliaus, atspindėjusio naujausias Vakarų pasaulio tendencijas, pastatų. Tendencijos, […]
-
Gaida’22. Išlaisvinti atsitiktinumai
Baigėsi kūrinys. Nekantrią tylos pauzę sustabdė pasigirdę pamažu garsėjantys plojimai. Ne ritmiški, tolygiai banguojantys aplodismentai, bet savarankiškų pliaukšėjimų visuma, tolygiai pasklidusi pritemdytoje iki vištakumiškumo šviesoje (tiksliau iki ten, kur šviesumo lygis gali būti vienodai nusakytas ir žodžiu tamsa) ir nuošė vietoj neįvykusio biso. Tarsi kūrinys pakartojimui. Įpusėjo dar vienas šiuolaikinės muzikos festivalis Gaida, šiemet kviečiantis […]
-
Anykščių metamorfozė
„Metai keičia miesto veidą. Prisimenu Anykščių vienaaukščius, medinių, smailiastogių namų eiles, susispietusias abipus siaurų gatvelių. Žmonėms ir miestui reikėjo erdvės ir saulės… Ir miestas ūgtelėjo visais penkiais aukštais.“ 1974-tais rašė „Kolektyviniame darbe“. Prieš karą buvęs nedidelis medinis Aukštaitijos miestelis, susispietęs bažnyčios šešėlyje, septintame – devintame dešimtmečiuose patyrė drastiškas centrinės dalies transformacijas. Anykščiai – kokius pažįstame […]
-
Sovietinis kurorto sluoksnis
Sausas rugsėjo šeštadienis, oranžiniai klevų plėmai, beveik pusšimčio žmonių būrys su kuprinėmis (jose termosai, obuoliai ir kelionės žemėlapiai) ir visus vienijantis susidomėjimas sovietmečio architektūra. Jau penktame mieste šį rudenį viešoji įstaiga „Architektūros [ekskursijų] fondas“ suburia norinčius pažinti pastatų praeitį, žingeidžius, tuos, kuriems nors kiek sava ir sovietinių laikų kūryba į pažintinę ekskursiją iš ciklo „modernizmas.lt“, […]
-
Antrasis „Keđjos“ projektas: partnerystė Taline
Kartais labai smagu pakeliauti vienai. Atsiduoti monokelionei, liautis kalbėjus lietuviškai, gal būt liautis išvis kalbėjus, tik žiūrėti, šypsotis ir ieškoti bilieto, vartų, sėdynės, išėjimo, kelio, lovos. Nusimetu kuklų rankinį bagažą viešbutyje ant bėgių ir leidžiuosi išviliojama į ankstų Talino rytą. Raudonais klevo lapais ištaškuotos grindinys, šviežių bandelių kvapas ir viduramžiškas paslaptis nutylintys namų langai. Štai […]
-
Kaunas. Sovietmetis.
Architektūros [ekskursijų] fondas, 2010-2011 metais mastelyje 1:1 kvietęs tyrinėti sovietmečio ir tarpukario architektūrinį paveldą Vilniuje ir Kaune 7 skirtingais maršrutais bei temomis, šiemet siūlo naujas architektūrinių kelionių kryptis aplankant reikšmingiausius tarpukario ir sovietmečio architektūros objektus 8 Lietuvos miestuose. Ekskursijų ciklas „modernizmas.lt“ – tai 8 nemokamos visuomeninės ekskursijos, kurių gidai – modernizmo paveldo tyrėjai, istorikai, architektai […]
-
Kaime baigiasi vasara
Lietus plauna ražienas. Išeidamas iš savo lauko žilas kaimietis vedasi dviratį. Lauke gano neramų arklį ilga uodega ir juodmargę karvę – tyliai rupšnojančią pievą ir, tik kai kas praeina keliu, pakeliančią drėgną snukį įdėmiai praeinančiojo analizei. Bet tai – ne Vladas ir ne jo dviratis – tai aš ir karvei iš manęs jokios naudos. Už […]
-
Du šaunūs muziejai Anykščių rajone
Skaityti biografijas, švelniai sugriebti puslapius pirštais tarsi užuolaidą šalies didžiųjų languose ir kiek pravėrus gerti į save jų drąsą, ryžtą,susikaupimą, valią ir meilę užsibrėžtiems tikslams. Rašytojai, dailininkai, choreografai, kompozitoriai, visuomenės veikėjai – tarsi rugpjūčio žvaigždės, į kurias vis pasidairau užvertusi galvą. O kaip nepaprasta būtų pasisukinėti toje erdvėje, kurioje vienas ar kitas autoritetas valgydavo pusryčius, […]
-
Rumunija (III)
Šį savaitgalį su draugais leisdami Aukštaitijoje svarstėme ar gali iki vienos trobos susitraukęs kaimas vis dar nešioti kaimo vardą. Tokia anomalija Rumunijai net nesisapnuoja, nes kaimo vietovės sudaro apie 90 % visos šalies ploto ir jose gyvena apie 47,3 % visų Rumunijos gyventojų. Pagal šį rodiklį, Rumunija yra viena iš mažiausiai urbanizuotų šalių Europoje. 2006m. šalyje buvo 2 854 bendruomenių, kurias sudarė […]
-
Rumunija (II)
Šiais euro-dolerio laikais patiriu labai daug romantikos gniauždama rankoje kaip nors kitaip besivadinančius ir beatrodančius pinigus. Rumuniškų tugrikų poetiškas pavadinimas lėja rezonavo su odiniu pinigų kapšu ir viduramžišku apsirijimu. Šis, beje, mus tikrai pasitiko, nes rumunai valgo ypač sočiai, porcijos mena tuos laikus, kada Karmėlavoje cepelinus galiūnus pradėjo gaminti Tigraja. Visi patiekalai čia tarsi cepelinai […]
-
Rumunija (I)
Kai pagaliau prisėdau parašyti apie savo Rumuniją, už balkono naktį buvo bepradedąs kankinti škvalas. Ieškodama kiek daugiau harmonijos perbėgau šios šalies istoriją Eurovizijos dainų konkurse, bet tos keletas dainelių, kurias pavydo sumedžioti jutūbėje, ne ką tesiskyrė nuo taip ir neišklausyto kažkokios rumuniškos pop žvaigždės DVD, kuris liko lindėti fordfokuso sėdynės kišenėje. Kodėl Rumunija, paklausite? O […]
-
Valerio Olgiati. Pastatas kaip objektas
Atsidarius architekto Valerio Olgiati tinklapį interente (olgiati.net), pasitinka lakoniškas užrašas „o“, vėliau trumpa kontaktinė informacija baltame fone ir – nuolat atnaujinamas paveikslėlių, daugiausiai nuotraukų, albumas, toks pats lakoniškas, be papildomų komentarų ar pavadinimų. Besikeičiančių vaizdų seka, jų dėsningumas pamažu mintyse pradeda formuoti pojautį, neįvardijamą architekto pasaulio matymą, jo kuriamos architektūros identitetą ir siekiamybę. Akmeninė actekų […]
-
Kultūrinė nemiga. Tebūnie
Visą savaitę sinoptikai kaip išmanydami dievagojosi, kad šeštadienio naktį (iš birželio 16 į 17d.) ne tik bus šilta, bet netgi nelis. Bjaurų lietuvių būdą jau seniai tiesiogiai kildiname iš nedėkingos geopolitinės šalies padėties ir piktybiškai nenuspėjamų orų. Juk Lietuvoje visada lyja per „Skamba skamba kankliai“, per baigiamąjį „Poezijos pavasario“ renginį Sarbievijaus kiemely, per dainų šventes, […]
-
Kėdainiai. Apie santūrų kremavimą
2011 metų rudenį, dar nenurimus Vėlinių vėjams ir drenkiančiam lietui, atidarytas pirmasis Lietuvoje krematoriumo pastatas. Ilgai planuotas ir, jau galima pasakyti, atliepiantis išaugusį susidomėjimą neįprastu šalyje palaikų utilizavimo būdu, krematoriumas susilaukė palankaus visuomenės ir profesionalų vertinimo. Pastatas iškilo Kėdainiuose, miesto pakraštyje, Laisvojoje ekonominėje zonoje – mažai urbanizuotoje, erdvioje teritorijoje. Anksčiau bandyta tokį išskirtinės funkcijos pastatą […]
-
Roma. Įspūdis – erdvė
Vidudienis. Ramios ir saulėtos bažnytėlės prieigos tuščios, iš už degto molio sienų – balsai ir ratų bildėjimas į kelią. Priešais – trys, o už jų – dar keli alyvmedžiai – stambūs balkšvalapiai medžiai, šakose slepiantys mėlstančias uogas. Pro molines arkas tolumoj – peraugę buksmedžiai. Aukštai Palatino kalvos prieigose visai nesigirdi pakistaniečių prekiautojų šūkaliojimų, turistų atvykusių […]
-
Anykščiai. Raktai į miestelį
Upė, bažnyčia ir geležinkelis – trys rakto skylutės, pro kurias lyg kupranugariui prasprūdus atsirakina mano miesto – Anykščių – išoriniai vartai ir prasiveria vidinės erdvės. Tiesą sakant, laukdama fotografo išvogtų šito miesto ar miestelio veidų, bijojau. Bijojau, kad nurodytoms raktų skylutėms netiks triakio svetimšalio raktai, kad netinkamas rakursas užstrigs pusiaukelėje ir nepadės prasiveržti pro paradinį ekskursijų numindžikuotą miestelio […]
-
Tiesiog Paryžius
Ir štai pagaliau, akivaizdžiai vėluodama ištisu dešimtmečiu, bet visgi pagaliau pasiskyriau sau pasimatymą su Pačiu Pačiausiu Pasaulio Miestu – Paryžiumi. Pretekstas – kažkada devintoj klasėj draugės lengvabūdiškas papaistymas, išraitytas ant jos fotografijos: sesiau, susitiksim vieną kartą Paryžiuj, Luvre ar Mulen Ruže… kažkaip panašiai. Užmojis ir erdvės apibrėžtis netikėtai griežta, ribos konkrečios: jei ne pasaulinės meno […]
-
Nuovomondo
Nė viena žvaigždė neišklysta iš savosios orbitos, niekada. Nebent ketintų užbėgti pati sau už akių, tik kaži ar apsilanko tokia mintis josios galvoje. Klausausi Ninos Simone „Baltimore“ ir minčių drezina vėl pasileidžia į meditacinius tolius anapus lango stiklo, kad įsibėgėjus stryktelčiau į kokį nežinoma kryptimi pro šalį lekiantį elektrodyzelį. Manajame gyvenimo lange velnioniškai stipriai žydinčio […]