Cezariada. Kaip išjudinti Būtį būti

Su teatru dažniausiai taip nebūna. Būna su kinu. Ateina laikas – ir savaitei išsikraustai į Andrejaus Tarkovskio, Larso von Triero ar Šarūno Barto pasaulį. Žiūri non-stop vieną filmą po kito. Kol iki sapnų permirksti to kito pasauliais. Bet šį kartą man taip nutiko su teatru. Su Cezario Graužinio ir jo bendražygių aktorių teatru. Turėjau progą per vieną savaitę užpildyti išsilavinimo spragą ir, iki šiol nemačiusi nė vieno, pažiūrėti net tris jo režisuotus spektaklius: „Drąsi šalis“, „Viskas arba nieko“ ir „Arabiška naktis“. Menų spaustuvė jau seniai yra tapusi namais, kaip kažkada, gyvenant kaimynystėje, asmenine svetaine buvo tapęs Skalvijos kino teatras. Tokia beveik neutrali arba naminė erdvė ir jokių išankstinių įsivaizdavimų apie tai, kas manęs laukia – retai pasitaikanti situacija. Todėl atsipalaidavau, plačiai atmerkiau akis ir drąsiai leidausi nešama visur arba niekur.

cfa194068fead74adb1c634f9516ea07Pirmąja patirtimi tapo spektaklis „Drąsi šalis“ (premjera 2007 m.). Jame vaidino Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vilma Raubaitė ir Juozas Gaižauskas.  Tai ne seniausiai pastatytas vis dar rodomas „Cezario grupės“  spektaklis, tačiau būtent jis man pasirodė iš visų trijų labiausiai senstelėjęs. Žinau, drąsų žodį čia pavartojau. Tačiau dėl to senstelėjimo netgi džiaugiuosi. „Ką reiškia gyventi čia ir dabar – XXI amžiaus pradžios Lietuvoje, kuri pirmauja Europoje pagal savižudybių statistiką, kenčia nuo politikų korupcijos, pilietinio susvetimėjimo, emigracijos, karo baimės ir tuo pat metu karštligiškai rūpinasi geresniu savo įvaizdžiu pasaulyje?“ klausia spektaklio kūrėjai. Pritariu, raktiniai klausimai tie patys dvigubai ilgesnį laiką, nei yra vaidinamas spektaklis. Tiesa, kai kurie jų iš teorinio lygmens (pvz. karo baimė) tapo siaubingai aktualūs praktiniame lygmenyje. Kiti (pvz. emigracija) staiga įgavo papildomų prasmių (pvz. pabėgėlių srautas į Europą, o, vadinasi, ir į Lietuvą). Iš principo, režisieriaus pasirinktas būdas – sėstis ir kalbėtis apie mus – neturi galiojimo termino.  Tačiau neamžinos yra mūsų reakcijos, komentarai, replikos, metaforos. Šie dalykai bėgant metams nusidėvi, transformuojasi, yra pakeičiami naujais, aktualesniais, šviežesniais. Su frazėmis – panašiai kaip su valiuta – apyvartoje lieka tik ta, kuri atlaiko tūkstančių rankų čiupinėjimą ir infliaciją. Spektaklis, kurio tekstas sukurtas kaip reakcija į diskusiją, o tai reiškia – į aktualiją, turi didesnę riziką senti, tai yra prarasti aktualumą. Didesnė rizika nebūtinai reiškia nuosprendį. Ir tai, kad praėjus dešimčiai metų nuo spektaklio pastatymo, į jį vis dar susirenka daugybė žiūrovų, kurie aktyviai reaguoja į nuskambančias replikas – labiausiai diagnozuoja mūsų visuomenės inertiškumą. Kūrėjų reakcijas, kurias šie išžvejoja iš tos pačios visuomenės, pasigauna, išdoroja ir patiekia istorijai savo darbais, plačioji visuomenė įsisavina labai lėtai. Juk žmogui, neturinčiam veidrodžio ir pirmą sykį susidūrus su fotografu, sunku priimti tą savęs atvaizdą, kurį jame akimirksniu pastebėjo fotografas. Nejauku priimti savo išsiduodančias grimasas ir atvirai kyšančią nepridengtą sielą. Tik nuolat save stebėdamas ilgainiui išmoksti atpažinti ką iš tiesų transliuoji, kai atrodai taip, kaip atrodai.

drasi salis 2Išgyvenus ypatingai suaktyvėjusias diskusijas apie lietuvišką identitetą Vilniui 2009 m. tapus Europos kultūros sostine, vėl jas išgyvenant Kaunui siekiant sostine tapti 2022 m., vis dažniau ir drąsiau dekoduojami ir perkuriami, o tuo pačiu – ir giliau perprantami į mūsų sąmonę įsišakniję įvaizdžiai, herojai, atributai. Imkime kad ir toje pačioje Menų spaustuvėje per pastaruosius keletą metų sukurtus spektaklius, kurie vienaip ar kitaip diskutuoja su mumis ir su mumyse įsisenėjusiais tautinio identiteto monolitais: herojiška Dariaus ir Girėno legenda šokio spektaklyje „ID: D&G“ (2014 m.), su pienu paveldėtos tarpukario ir pokario istorijos Atviro rato spektaklyje „Lietaus žemė“ (2011 m.), lietuviško šokio savirefleksija spektaklyje „Contemporary?“ (2013 m.), (ne)tolerantiškas  (ne)socialumas spektaklyje „Ribos“ (2011 m.) ir t.t. O vis tik kaip gerai, kad nestovime vietoje! Nors dažniausiai atrodo, kad tik trypčiojam, iš tiesų atsigręžus ir geriau įsižiūrėjus į paliktas pėdas už mūsų ir pakitusį kraštovaizdį prieš mus, galime pasidžiaugti: mes einame ir augame. Mes iš tiesų užaugome ir sutvirtėjome, jau vaduojamės iš saviplakos ir nepilnavertiškumo kompleksų ir išmokstame konstruktyvios savianalizės, analitiško savityrinėjimo. Ir esu tikra, kad šiandien susėdę pasikalbėti apie lietuvišką identitetą nertume giliau, palikdami verkiantį rūpintojėlį ir vytį, šuoliuojantį nuo jūros iki jūros, bei kitus spektaklyje „Drąsi šalis“ ištraukiamus suvenyrus suvenyrų krautuvėlėms. Nes šiandien mums jau nebe septyniolika, šiandien mums jau dvidešimt septyneri. Šiandien, šią sekundę Lietuva – tai dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, tapusi Birmingemo Simfoninio orkestro muzikos vadove, tai fotografė Agnė Gintalaitė, iš naujo sau ir pasauliui atskleidusi sovietinių garažų grožio palaikus. Kiekviena nauja nepriklausomybės diena užaugina naują žmogų, kurie vienas prie kito sustoję ir sudaro mus – šalį. O einant pro šalį ir pamačius plakatą „Drąsi šalis“ netgi visai nuotykis užsukti į vidų ir… prisiminti save aną – pilną nepažintų (išaugamų) baimių, paveldėtų (prisijaukinamų) bruožų ir nulemtų (suvaldomų) aplinkybių. Tokį dar baisiai nedrąsų aną save. Ačiū už tai – už galimybę pasijusti suaugusia ir drąsia teigti, kad su mūsų šalimi šiandien yra daug geriau, nei buvo vakar.

75_Viskas_arba_nieko_35_photo-_D.Matvejev_©Spektaklis „Viskas arba nieko“ (2009 m.) taip pat sukurtas atsispiriant nuo paties režisieriaus Cezario Graužinio teksto, kaip ir prieš tai aptartasis. Spektaklio anotacijoje taikliai nurodoma: žongliruodamas šiuolaikinėmis realijomis ir pasąmonės klodais, režisierius pasakoja šiuolaikišką pasaką – kaip paslaptį, kaip terapiją, kaip energijos pažadinimo ritualą. Visada malonu, kai spektaklio kūrėjai neišsidirbinėja ir jeigu rašo pienu – tai ir žvakę į rankas įduoda. Kad patirtum perskaitymo malonumą. Nes kam gi laiškas, jei jį atplėšus viduj – tik baltas lapas ir jokio rakto? Juk pavadinti daiktus jų vardais dar nereiškia išduoti visas jų paslaptis. Greičiau – nurodyti kryptį, kur žvelgiant galima bus išvysti horizontą. Tiesa, spektaklį žiūrėjau vėl nieko apie jį nepasiskaičius. Tyčia. Mėgstu būti užklupta nepasiruošusi. Ir šiaip gyvenime mėgstu pripiešinėti trūkstamas detales ir prirašinėti kasdienybės nukąstus dialogus. O spektaklis „Viskas arba nieko“ tokią galimybę kaip tyčia suteikė. Žinot tą jausmą, kai sėdi svetimos šalies kavinėje prie lango, lyja, tyliai groja lengvai įsimenama ir lengvai pamirštama melodija, ir staiga, kai jau regis nieko nebeįvyks, tai prasideda. Neturinčios ryšio detalės ima kurti bendrą paveikslą, nesusiję praeiviai ima pasakoti bendrą istoriją, o erdvėje išsimėtę sakiniai įgyja egzistencinę prasmę. Tarsi ilgai nerandant atsakymo į rūpimą klausimą atsiverstum „bet kurį“ „bet kurios“ knygos puslapį ir staiga nustebtum – o, atsakymas! Menų spaustuvės Kišeninės salės prietemoj kurį laiką pasibuvus drauge su „Cezario grupės“ aktoriais Brigita Arsobaite, Pauliumi Čižinausku, Vilma Raubaite ir Vytautu Kontrimu, užsimezga keistas jaukus ryšys. Tarsi iš tiesų būtume sukritę visi į tą pačią kišenę, tapę sąmokslininkais kelionėje atgal į dienos šviesą. O kadangi sėdime toje kišenėje gana arti vienas kito, kyla noras juokauti ir išdykauti – juk pavojaus akivaizdoje tai padeda nuimti įtampą. Net jei pavojus – tik rizika susidurti tamsoje su savimi pačiu ir suprasti, kad ta tamsa sklinda iš tavęs. O tada apima ramus susitaikymas ir nusiteikimas klausytis. Lyg susėdus prie laužo, prie židinio ar prie žvakės. Visas spektaklio veiksmas vyksta scenos viduryje, visi santykiai ir nutikimai tarsi užsidega ir suliepsnoja rato centre. Prieš tam įvykstant ir jau įvykus, to priežastys ir pasekmės, t.y. aktoriai, išsivaikšto į scenos pakraščius, grįžta į sąlyginai neutralią – sėdėtojo –  būseną. Kol nuo jų beklaidžiojančių žvilgsnių, minčių ir gestų vienas kito link vidury esanti erdvė vėl įsimagnetins ir vėl išjudins, išprovokuos tą pačią nesibaigiančią Būtį atsitikti iš naujo, kitaip ir kitiems.

60_Viskas_arba_nieko_13_photo-_D.Matvejev_©Nors spektaklio pavadinimas „Viskas arba nieko“ tarsi nurodo į ultimatumus, kraštutinius pasirinkimus, nesutaikomą dualumą, vis tik man jis – grakštus Vidurio Kelio pavyzdys; linksmieji kalneliai tarp nebūties bedugnės ir ambicingų tikslų viršukalnių; trumpa lietuviška vasara – kai galima ramiai sau gulėti ant žolės ir neprisiminti lapkričio depresijos. Tai spektaklis – vitaminas C, nes jo metu pereinama nuo tylaus simetriško budos šypsnio iki kaimynus užkrečiančio viską perpratusio kvailio kikenimo. Nes smagu. Nes lengva. Nes labai taiklu. Ir labai magiška. Kažkas nenučiupinėjamai amžino, paprasto, bet netikėto užrašyta pačiame spektaklio tekste ir jautriai sugrota aštuoniomis aktorių rankomis. O po to grįžti namo ir skaitai: „Cezario Graužinio spektaklis „Viskas arba nieko“ dalyvavo didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Neue Stücke aus Europa“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje, į kurį patenkama tik rekomendavus įtakingiems dramaturgams ir kuriame Lietuvai buvo atstovaujama po keturiolikos metų pertraukos. Iki tol jame yra dalyvavę tik Eimuntas Nekrošius (1992 m. su spektakliu „Kvadratas“) ir Rimas Tuminas (1996 m. su spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“)“.

zoomed_1581_arabiska-naktisTrečiasis spektaklis, vainikavęs cezariados periodą, buvo „Arabiška naktis“ (2003 m.). Šį kartą režisierius pasirinko kito dramaturgo – Roland Schimmelpfennigo pjesę. Šiuo spektakliu „Cezario grupė“ debiutavo, už jį gavo Auksinį scenos kryžių. Jį rodo jau trylika metų ir rodys greičiausiai dar trylika. Tai spektaklis-traukinys, važiuojantis pirmyn-atgal laike ir aukštyn-žemyn erdvėje. Nors iš tiesų viskas „dedasi“ tradiciškai cezariškai – sėdint ant kėdžių. Tiesa, šį sykį – ant penkių ir baltų. Kai žmonės visomis prasmėmis gyvena vieni ant kitų (daugiaaukščiuose daugiabučiuose; darbinėje hierarchijoje;  multikultūriniame sociume), o jeigu tikėsime reinkarnacija – tai ir vieni kituose, nekeista, kad kartais įvyksta painiavos. Gali pasirodyti, kad ką tik pabudai iš gilaus miego, bet iš tiesų – ką tik pradėjai sapnuoti sapną, kurio nepabaigei išrišti praeitame gyvenime pats arba tavo kaimynas iš lango priešais. Ir kad pereitum į kitą lygmenį, kitą savęs versiją, kitą realybę, turi padaryti kažką neišvengiamai blogo ir kažką pageidautinai gero. Pavyzdžiui atsiskirti (peiliu) ir susijungti (bučiniu). Tikros karminės šarados, primenančios Salman Rushdie romanų vingius. „Arabišką naktį“ žiūrėjau taip, tarsi vienu metu važiuočiau penkiais skirtingais senovinių traukinių bėgiais skirtingomis kryptimis, bet trečiąja akimi nujausčiau, kad visa tai galiausiai susifokusuos į vieną europinę vėžę. Neapleidžiantis klausimas „kaip gi?“ teikė didžiausią malonumą. Jaučiausi vienu metu žaidžianti kompiuterinį žaidimą iš penkių gyvybių, įžvelgianti likimą delno linijose, atpažįstanti identiškas akių raineles savo ankstesnės aš ir būsimos aš, skaičiuojanti horizontalias ir vertikalias kosmoso ašis, ieškanti visų galų pradžios, randanti ir vėl pametanti, o galiausiai tiesiog kvėpuojanti pasirinktinai tai su vienu, tai su kitu, tai su trečiu aktoriumi. Spektaklyje vaidino Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Tomas Dapšauskas, Vilma Raubaitė ir Šarūnas Gedvilas.

99_Arab6„Arabiška naktis“ – miražas, kuris pagirdo, nors yra apie sausrą. Nes kai supranti ir įsivardini ko trūksta, tai pasiimti jau nebėra taip sunku. Manau mums, drąsiai šaliai, kuri amžinai nori visko, o jei ne visko, tai tada jau geriau nieko, iš tiesų trūksta fantazijos. Drįsti įsivaizduoti neįmanoma. Pabusti iš svetimo sapno ir atvirai susapnuoti savąjį.

Pabaigai prisiminiau senąjį Platoną, kuris sakė, kad tikrasis žinojimas yra panašus į ugnies įžiebimą. Imi du pagaliukus ir juos ilgai trini. Stebuklas slypi banaliausiuose dalykuose, nes kūryba – tai tikėjimas, kad du pagaliukai yra ugnis. Man atrodo, kad „Cezario grupė“ kaip tik ir yra tie tikintieji pagaliukais-virstančiais-ugnimi. Ir dar prisiminiau neseniai skaitytą Joseph Campbell knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“. Joje autorius, ieškodamas bendro didžiojo visoms tautoms ir religijoms būdingo mito apie herojų, taikliai pats savęs ir mūsų klausia : „Tačiau kaip vėl mokyti to, ko per žmonijos protingos kvailybės tūkstantmečius tūkstantį kartų buvo teisingai mokoma ir neteisingai mokomasi?“. Galbūt jeigu dar (ar jau) per sunkus E. Nekrošiaus, per tiesus V. Bareikio, per smagus O. Koršunovo, per rimtas G. Varno, per švelnus A. Giniočio būdas, žmonėms verta kalbėti taip, kaip kalba C. Graužinis spektakliais „Viskas arba nieko“ ir „Arabiška naktis“? Sapnuojant?

Agnė Biliūnaitė

Kafehauzas.lt

Foto: Dmitrijus Matvejevas



Parašykite komentarą