Jei surizikuočiau

taškai

Sutemo. Automobilių eilės išsirikiavo vienoje gatvių pusėje, apšviestuose šaligatviuose suknibždo žmonės, kuriems baigėsi darbo diena. Sulaukiau šio vakaro, kad pažiūrėčiau naujausią seniausio pasaulyje serialo filmą. „Ką žiūrėsi?“, paklausė bendradarbiai manęs, laukiančio paskutinės darbo dienos minutės, atsakiau – „Bondą. Džeimsą Bondą.“

Nors paprastai renkuosi arthauzinius senamiesčio kino teatrus, šį kartą susiviliojau pasimėgauti puikia didžiojo tinklo Forum Cinemas siūloma vaizdo ir garso kokybe, ar pasakius paprasčiau – dideliu ekranu. Leidausi paklūstantis klasikinei kino industrijos ar, lygiai taip pat galėčiau pasakyti, kino stebuklo vilionei. Argi ne toks noras ir visų kitų trečiadienio vakarą šturmuojančiųjų Akropolio prekybos centro gatves ir alėjas? Sulaukti stebuklo, kad juodą vidurio savaitės vakarą nugyventum tris savo gyvenimo valandas taip, kaip nenugyvensi net ir viso gyvenimo. Kad praplėstum savo egzistencijos ribas ir adrenalinas smagiai pasišokinėdamas prasilėktų tavo kraujagyslių sistema.

Patyriau savotišką kultūrinį šoką kokį kilometrą keliaudamas kino centro link. Artėjant prie tikslo po truputį mažėjo žmonių ir kai galiausiai pasukau iš pagrindinės arterijos rodyklės kryptimi mane pasitiko tuščia bežmogė alėja, mirktelėjo kazino iškaba, perbėgo mintis, ar į kazino kada nors užsuka žmonės, ir buvo panašu, kad ėjau kažkokiu techninio personalo keliu. A, ne, pamačiau vienoje pusėje nuorodas į sanitarinius mazgus, kitoje – erotinių prekių parduotuvę. Kaži kur aš čia užklydau, bet pagaliau, tarsi keleivinio terminalo juosta prieš akis atsivėrė takas, kurio abejose pusėse švietė užrašai ir skaičiai. Į bet kurį pasaulio kraštą, į bet kurį pasaulį, į bet kokią anapusybę, kur tik panorėtum. Kiekvieną valandą, kiekvieną pusvalandį kyla ir leidžiasi kinoeigiai. Štai ji, stebuklų šalis.

Žinau, kad filmas vadinasi „Spektras“, bet atsistojęs į eilę prie kasos dar užtrunku mąstydamas, kaip reikėtų pasakyti tamsiaplaukei pardavėjei, nes mirksinčioje, apie dešimtis filmų vienu metu informuojančioje švieslentėje užsidega ir dingsta angliškas pavadinimas „007. Spectre“. Gerai. Priešais mane – dvi moksleivės, spėju kokių 13 metų, mosikuojančios man prieš akis šviesius sruogomis dažytus plaukus ir nenustygdamos vis atsiremia viena į kitą. „Prašom“, sako mergina už kasos. „M, nežinau, ką galėtumėt parekomenduot?“. „Einamiausias dabar Džeimsas Bondas“. Mergaitės atsisuka viena į kitą ir suraukusios nosytes kresteli galvas. Ne. Atkreipęs dėmesį į už manęs agresyvėjančią vaikinų kompaniją praleidžiu neišgirdęs tolesnės pokalbio eigos. Tik atsisukęs matau kasos monitoriaus ekrane didelėmis raidėmis užrašytą filmo pavadinimą: „Paranormalūs reiškiniai: vaiduoklio dimensija“. Iš gausybės visuomet svarbiausia išsirinkti, ko labiausiai tau reikia, ką privalai pamatyti. „Į Spektrą“. Penki eurai keturiasdešimt, jeigu turite Maximos Ačiū kortelę. „Ačiū“.

Vėl prisimenu bendradarbius, jų komentarus, kad Bondas – tai klišės. Viską gali nuspėti ir žinoti, kaip viskas pasibaigs, dar filmui neprasidėjus. Dažnai ir pats šitaip apibūdinu holivudinius filmus, bet čia, galvoju pagaliau užgesus šviesai ir ekrane iš kairės į dešinę perbėgus baltiems kulkų skrituliams, čia visai kas kita. Fotoaparato diafragmos skylėje pasirodo jis ir kruvinas skystis nubėga, viską nudažydamas raudonai. Filmas prasideda užsklandos kliše, tokia jau 53-ejus metus nuo pirmojo Shauno Terence filmo „Daktaras Ne“. Viskas ir šiame naujausiame filme persunkta tradicijos, britiško ištikimumo tiek pagrindinei idėjai, tiek detalėms, santykių modeliams ir scenovaizdžiams. Visa juosta remiasi tiesomis ir vaizdiniais, sukurtais ir patikrintais ilgų dešimtmečių praktikos. Niekas nesitiki, kad Džeimsas Bondas juos nustebis, visi tikisi ir laukia, kada jis baigęs savo antžmogiškas operacijas atsisės dešinėje pusėje už Aston Martin DB5 vairo kartu su ta gražuole – taip ta, šviesiaplauke, kurios kūno dalys jau turėjo būti išsisklaidžiusios Temzėje, bet, tiesa, Bondas per paskutines dešimt sekundžių ją išgelbėjo nuo neišvengiamos mirties – ir pažiūrėjęs į ją šyptels puse lūpų, o tada nuspaudęs akseleratoriaus pedalą išnyks užtarnautų atostogų. Iki kito filmo.

„Jei surizikuočiau viskuo“ dainuoja Samas Smith‘as ir jo daina palydima bondiško styginių orkestro užkuria dramą, o animuota įžanga apvynioja slidaus aštuonkojo čiuptuvais, juk Spektras – tai visus iš išorės ir net vidaus smaugianti organizacija, po truputį naikinama, bet dar vis gyvybinga. Tiesa, jau nebe ilgai. Daina nuskamba tik kartą, ji ne tokia įspūdinga, kaip praėjusio filmo vizitinė kortelė, „Skyfall“, bet anas buvo apie pabaigą, o pabaiga visada įspūdingesnė už pradžią. Kita vertus, ir šiame filme daug kas baigėsi, o gal tik gudriai buvo kuriamas pabaigos įspūdis. Pavyzdžiui, galingu sprogimu užsibaigė postmodernistinio Britų karinės žvalgybos centro, prieš 19 metų projektuoto Terry Farrell‘o, gyvenimas. Postmodernizmas nemadinga. Tai ne klasika, išliekanti dešimtmečiais, tai tik trumpas vėjo gūsis. Tunisas, Meksika, Italija, ar gi galima likti abejingam ekspromto dvasiai, nuotykiui, grožiui, jėgai, gerai, pasakysiu tiesiog – kokybiškam reikalui. Gal ir galima, bet smagu kartais atsipalaiduoti ir leistis nešamam, pavyzdžiui, į Romą. Vakaras, tik žiburiuojantis miestas toli horizonte, o čia arti ta sena itališka vila. Juodi plaukai ir stiklas rankoje, ji gurkšteli, išeina į lauką ir stabteli priešais žydrą baseinas. Juodose akyse liūdesys, ji bijo, laukia mirties, bet Džeimso veidu perbėga šypsenėlė – kažkas tikrai mirs, bet tiktai jau ne ji.

Užsidegė šviesa ir nepastebėjau kaip su nurimusiais žiūrovais išvinguriavau į lauką. Vėsoka, tęsėsi naktis, o ištuštėjusioje automobilių aikštelėje dominavo volksvagenai ir fordai. Vikriai atsiradau ant Šeškinės tilto ir pūstelėjus gūsiui pasisukau į kairę: žemai apačioje žiburiavo mašinos, o toli priešais – mirksintis senas miestas, į kurį gera sugrįžti.

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą