Orvelas, Baumanas, Pina ir Aura

Vilniaus-Kauno dipolio idėja vis dar kartais prisimenama važiuojant šiuodu miestus jungiančiu greitkeliu. Lygiai taip pat kartais Kauno menas užklysta į Vilnių. Šį kartą toks užklydėlis – Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“, į kurį vasario 27d. jaunatvišką publiką sukvietė Menų spaustuvė.

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš metus, 2014m. balandį, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Jauna muzika“. Džiugu, kai šiuolaikinio šokio, o kartais – ir šiuolaikinio cirko spektakliai rodomi muzikos, teatro, dailės, kino ir kitų meno sričių kontekste. Tam jis ir šiuolaikinis – kad atlieptų postmodernistinį šiandienos tarpdiscipliniškumą, kad sujungtų nesujungiamus žanrus, temas, sritis, žmones.

jung 1

„Padaryk iš manęs jungiklį“ – puikus pavadinimas, žiūrovo sąmonėje užmetantis kabliuką, tykantį už kokios nors prasmės – jungties su savimi? su kitu? su Dievu? Pasiskaičius spektaklio aprašymą tų galimų prasmių spektras kiek sumažėja, siūloma nusisukti nuo dvasingumo ir kūniškumo ir atsigręžti į visuomenėje kerojantį mechaniškumą: „vienas kitą pranokstantys -izmai bruka naujas tiesas ir skelbia naujų dievų erą. Erą, kurioje žmogaus vertę nustatome jau ne mes patys, o sistema, kurią mes arba atitinkame, arba ne. Esame matuojami centimetrais reiškiamomis apimtimis, prekiniais ženklais ar perkamąja galia“.

jungiklis-2

Vos girdimos orveliškos nuojautos spektakliui įsisiūbuojant įgavo vis daugiau dramatiškumo. Naujoji „Auros“ trupė stipriai ir su entuziazmu piešė scenoje apokaliptinius choreografės Birutės Letukaitės regėjimus, apokaliptiškus savo tvarka, sinchronu, tiesmukumu. Tarsi vorelė apleistų Pinos Bausch mokinių Wimo Wenderso filme „Pina“, tarsi juodieji šachmatų pėstininkai „Ten Walls‘ų“ pasivaikščiojimo su drambliais klipe, šokėjai judėjimo trajektorijomis pynė grupės judėjimo audinį jungdamiesi erdvėje ir vėl išsiskirdami, įsijungdami į vienas kito „kelionę“ ir siūlydami prisijungti kitiems. Tarsi daugiabučio elektros skydinėje scenoje pynėsi ir jungėsi skirtingos įtampos, skirtingos raiškos, spalvos ir stiprumo asmenybės, liūliuodamos ir hipnotizuodamos žiūrovus-vaikus tarsi vis dar nenukabinta kalėdinė dainuojanti girlianda.

jung 2

„Padaryk iš manęs jungiklį“ – puikus pavadinimas, netiesiogiai verčiantis ieškoti, į ką čia kreipiamasi su tokiu drastišku prašymu. Daug nesidairius scenos kairiajame kamputyje buvo galima pamatyti „keturrankę sistemą“, kuri iš tiesų valdė spektaklį visomis prasmėmis. Tai choreografė B.Letukaitė ir kompozitoriua Antanas Jasenka, įsitaisiusius prie balto didžėjaus stalo ir čia ir dabar fiziškai bei kažkur ir kažkada mentališkai junginėjančius šokėjų kūnus. Išskyrus gerokai per stiprų garsą (ar tikrai būtina garso bangomis tiesiogiai drebinti žiūrovų skrandį, kad suvirpintum sielą?) muzikinis sprendimas neturėjo palikti abejingų: įsiurbė, įmurkdė, pakylėjo, atpalaidavo ir vėl įsuko, vėl varė vorele į priekį.

jungiklis-3

Tačiau didžiausia šio spektaklio vinis, ant kurios jau iš anksto buvo siūloma pasikabinti didžiules pasitenkinimo viltis – unikalus, Lietuvoje sukurtas technologinis išradimas Motus – belaidis prietaisas, verčiantis šokėjo judesius į muziką. Teigiama, kad technologija registruoja atlikėjo judesio duomenis, o gestų atpažinimo algoritmai jiems suteikia muzikinę reikšmę. Technologija sukurta TZM Kūrybinėje Laboratorijoje. Plačiau pasiskaičius apie Motus (kuris premjeros metu dar buvo vadinamas lietuviškai „Desys“, nuo žodžio „Judesys“) norisi ir pačiam tokį žaisliuką išmėginti – įjungti visą aplink esančią erdvę, gestų kalba prakalbinti šiaip jau nebylų orą, įgarsinti pačius gestus. Į garsines odisėjas su tokiu Motus galėtų išsiruošti ne tik didžėjai ir šokėjai, bet visų pirma vaikai, tokiu smagiu būdu galintys tyrinėti ritmą, melodiją, harmoniją, tylą, chaosą, o svarbiausia – savo pačių judesių plastiką ir emocijų kaitą. Tiesa, scenoje šiuo aparatu pažaisti buvo leista tik dviem šokėjams. Todėl Motus čia buvo pristatytas labiau kaip naujo dievo stabas, kurį atsargiai apneša aplink susirinkusius garbintojus. Norėjosi daugiau įvairesnės ekspresijos, daugiau tyrinėjimo, daugiau kaitos – nuo vieno Motus iki po vieną Motus kiekvienam šokėjui ar net kiekvienai šokėjo galūnei. Štai čia jau būtų iš tiesų sistema, matrica, kurioje galima pamesti galvą besiaiškinant kas ką valdo, kas ką įjungia ir išjungia – judesys garsą ar garsas judesį, žmogaus mintis aparato galimybes ar atvirkščiai.

jung 3

Neseniai interneto dienraštyje Bernardinai.lt pasirodžiusiame gyvojo filosofijos klasiko Zygmundo Baumano straipsnyje kaip tik kalbama apie smarkiai į priekį savo nežabotomis galimybėmis nuskubėjusias technologijas ir smarkiai joms už nugaros atsiliekančią žmonijos vaizduotę. Čia jis cituoja G. Andersą: „Šiandien mūsų bėdų šaknys yra mūsų jėga Herstellen (vok. k. herstellen – gaminti, išleisti), kuri vystosi daug sparčiau nei mūsų jėga Vorstellen (vok. k. vorstellen – statyti priekyje, įsivaizduoti). (…) Mūsų sugebėjimas daryti dalykus vystosi neįtikėtinai greitesniais tempais, negu mūsų sugebėjimas įsivaizduoti to, ką darome, pasekmes. (…) Šiuo metu, kaip žinote, technologijos keičia viena kitą itin greitai, ir taip atverčia naują istorijos puslapį: genų inžinerija, individualių žmonių transformacija manipuliuojant genais. Mes labai didžiuojamės tuo, ką mūsų Herstellen jėga padarė šioje srityje, bet tiksliai nežinome, koks bus rezultatas, koks bus poveikis žmonių gyvenimui, paprasčiausiai dėl to, kad mūsų Vorstellen – sugebėjimas įsivaizduoti, nuspėti, numatyti lieka toli už nugaros.“

jung 4

„Padaryk iš manęs jungiklį“ – puikus pavadinimas, taikliai smingantis į tarptautinį šiandienos kontekstą, kai automatiškai lepteltas priežodis „bus tų (…), gi ne karo metai“ netyčia užsilieka ausų ir smegenų labirintuose ilgiau nei norėtum. O kai keli žodžiai ar šokėjų judesiai atidengia, apnuogina mus supančioje erdvėję kontekstų, įvykių, emocijų jungtis, paryškina užsivėlusias priežastis, pradžias, pirmuosius žingsnius ir į hipotetines, kol kas tik šokio pasaulyje besirealizuojančias pasekmes – tai jau šis tas. Tai jau paraginimas galvoti, judėti, sinchronizuotis, sustoti savo galva. Nelikti tik vienspalviu daugiabučio skydinės laideliu, kurį tiesiog šiaip savo malonumui užtrumpins visagalis elektrikas, panašus į tą, kurį savo pjesėje „Demokratija“ taikliai aprašė Mindaugas Nastaravičius.

Agnė Biliūnaitė

Dance.lt

Lauros Vansevičienės nuotraukos



Parašykite komentarą