Materijos šokis Lino Zubės spektakliuose

Būna, žiūri spektaklį atsilošus, o būna – pasilenkus, įsmeigus alkūnes į kelius ir parėmus skruostus delnais. Būtent antrąja poza kovo 21d. žiūrėjau Klaipėdos teatro „Lino lėlės“ spektaklį visai šeimai „Vilkas ir ožiukai“. Ne tik todėl, kad Vilniaus Menų spaustuvės Kišeninėje salėje sėdimos vietos be atlošų. Ir ne tik todėl, kad girdėčiau kaip spektaklį komentuoja mažasis draugės Jokūbas, atėjęs į spektaklį pirmą kartą gyvenime.

trys seserys 2

Jau kurį laiką daugelyje sričių kalbama apie interaktyvumą ir žiūrovo, kliento, lankytojo įtraukimą, jo nuomonės išklausimą, jo poreikių atliepimą, jo dėmesio išlaikymą. Tam prikurta strategijų, metodikų, receptų. Neretai jos netgi pasiteisina, suveikia. Bet praėjus kuriam laikui cukraus vata ištirpsta ir ant liežuvio lieka atskleista apgaulė – už to saldumo nebuvo nieko.

Eidama į „Vilką ir ožiukus“ turėjau didelių lūkesčių, nes šiek tiek žinau kaip dirba, kaip kuria šio teatro režisierius, lėlininkas, aktorius Linas Zubė. Vasario 14d. Klaipėdoje buvau mačiusi jo „Tris seseris“, kurios grąžino seniai užkištus vaikystės prisiminimus iš senelio dirbtuvių, mat visas spektaklis vyksta ant varstoto, o pasaka gimsta ir vystosi, nes ją iš kosminės pliauskos drožlių garbanom išobliuoja Meistras. Žiūrėjau į šiltą gelsvų prožektorių šviesą, tvirtas dideles lėlininko rankas, į čia pat iš dūmo, iš mosto, iš kvėptelėjimo užgimstančias medines lėles. Ir prisiminiau tą skanų šviežios medienos kvapą, įstrižus vakarėjančios saulės spindulius, ore virpančias dulkių galaktikas. Ir vėl trumpam įtikėjau, kad pasaulį iš tiesų yra šitaip lengva ir greita sukurti, taip pat lengva ir greita, kaip sumeistrauti duris, kėdę ar paveikslo rėmą.

trys seserys

„Trijose seseryse“ man prasivėrė durys į visatos Dailidės dirbtuves. To paties per istoriją keliaujančio Dailidės, kurio vienas sūnus kartą gyveno trisdešimt trejus, kol jį pasmerkė Poncijaus Pilotas, kitas – buvo išdrožtas per ilga nosimi ir jį persekiojo Karabasas Barabasas. Tai buvo spektaklis – lobių skrynelė, iš kurios kūrėjas traukė vis naują, o iš tiesų – pamirštą seną kaip civilizacija obuolį, ratą, strėlę. Ir lyg koks žmogus-orkestras pynė į pasakos melodiją gelsvus medinius instrumentus: pjūkleliu iš faneros išpjaustytas seseris, tėvą, slibiną, medžius, arklį. Spektaklio scenas atskirdamas tapytų užsklandų kadrais, pradangindamas personažus slapta prasiveriančiose varstoto skylėse, judindamas ir judėdamas, kalbindamas ir kalbėdamas režisierius siūlė iškart kelis suvokimo sluoksnius. Vaikui, tėvui, dailidei, poetui, piliečiui, psichologui, kinematografininkui, tapytojui, fizikui – kiekvienam buvo galima atrasti asmeniškai adresuotą raziną. O kai viskas baigėsi ir dūmų mašinos fokusai išsisklaidė, kažkas liko ilgam. Kažkas kieto galugerkly, o gal kišenėj – kaip pernykštis užmirštas kaštonas. Kažkas apie stebuklą ir paprastumą, amžinybę ir kasdienybę, būtį ir buitį. Apie įsižiūrėjimą, nudžiugimą ir laimę tikruose dalykuose.

oziukai

Tuo tarpu „Vilke ir ožiukuose“ pasitiko daugiau spalvų. Tiesa, pastelinių, švelniai melsvų pereinančių į žalsvas. Lėlės-ožiukai gimė iš gniaužyto papjė mašė. Muziką kūrė Donis. Pirmosiomis sekundėmis prožektorių šviesa dekoracijas užliejęs ir vilko šešėliu per uždangą perbėgęs režisierius-aktorius-lėlininkas Linas Zubė „užkabino“ dėmesį ir traukė per visą spektaklį tarsi užkibusią žuvį – tai prilėtindamas, tai pagreitindamas. Kad finale stipriai užkirtęs ištrauktų kaip laimikį. Leidausi jo vedama ir mėgavausi, kai iki nuobodumo pažįstamas „paveikslėlis“ vilkas ir ožiukai buvo prieš akis išdarinėtas, iškonstruotas, permąstytas ir mąstančių rankų sukabintas iš naujo. Ir aš susimąsčiau apie daugiavaikės Ožkos (šeši ožiukai ir kreivakojėlis) klystkelius, apie politinę Vilko, su kaklaryšį primenančiu nuplonintu liežuviu, liniją, apie kreivą septynių tobulumą, apie dionizišką ožio rago melodiją. Akis ir mintis užbūrė kukli, bet estetiškai išbaigta mikrokosmoso mechanika: karuselė, švytuoklė, kniedė, magnetas. Stebint paprastus, netgi sakytum elementarius mūsų fizinio pasaulio stebuklus apimdavo vaikiška nuostaba – kad juda, kad supasi, kad laikosi! O tai juk tikrų tikriausia magija.

Teatrą „Lino lėlės“ taip ir norisi pavadinti kažkaip ypatingai – gal konceptualiuoju materijos šokio teatru, gal baltąja objektų magija ar ketvirtąja punktyrine kasdienybės dimensija. Pabuvus ir patyrus tokį teatrą imi pastebėti „Stebuklų“ plyteles ne tik po savo, bet ir po kitų kojomis. Šokti su savo paties šešėliu skersgatvyje. Palikti kalnuose akmenų piramidę.

Žvelgiant iš kiek didesnio atstumo, Lino Zubės lėlių pasaulis man stojasi greta Vytauto V. Landzbergio „Angelų pasakų“, Sergej Kozlov „Ežiuko rūke“ ir A. de Saint-Exupery “Mažojo princo“. Labiausiai dėl to, kad kabina giliau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo ir daro tai nepaprastai elegantiškai. Pirmapradžiais personažais – gyvūnais, giminaičiais, gamtos objektais, raktiniais mūsų civilizacijos daiktais pasakoja bendroje tautos, o ir žmonijos sąmonėje glūdinčias iš protėvių paveldėtas istorijas, kurios tarsi išminties piliulės – įvilktos į skanų apvalkalą lengvai nusigurgia ir su laiku padaro savo darbą – atkuria sutrūkusias ir kuria naujas suvokimo jungtis. Kad galėtume suprasti ir paaiškinti vis daugiau aplink vykstančio pasaulio reiškinių. Jie visi, aukščiau išvardytieji, tarsi gudrūs laikui nepavaldūs pasakoriai sėdi prie laužo ir porina pro ūsą, sakytum, tolinas išgalvotas istorijas. Bet išaušta rytas ir pakyli nuo kelmo ryškiau matančiom akim ir aiškiau girdinčiom ausim.

Stebint kokiose gelmėse režisierius Linas Zubė nardo, dalis manęs džiūgauja, kad jauniausia Lietuvos karta gali augti laistoma tokiu stebuklingu žinojimo vandeniu. Tačiau kita dalis norėtų egoistiškai nusavinti tokį režisierių suaugusiems, kad jis, bendradarbiaudamas su kompozitoriais, šokėjais, šviesų dailininkais, šiuolaikinio cirko, dailės, skulptūros, architektūros, medijų ir visų kitų įmanomų ir neįmanomų sričių kūrėjais prabiltų į mus gyvų ir negyvų objektų išmintimi, savo įžvalgos galia iškristalizuodamas esminius pasakų pasaulio principus ir švelniai, tarsi juokais įšnabždėtų tai mums į apkurtusią ausį.

Agnė Biliūnaitė



Parašykite komentarą