Kodėl moterys yra… daug įdomesnės vyrams negu vyrai moterims?

Pro pilko mūro dangų vieną kitą kartą šyptelėjus saulei moterys pasitrumpina paltukus, pasiplonina pėdkelnes, atidengia galvas, pasiryškina lūpas ir eina gatvėmis smarkiau šypsodamos pačios sau ir veidrodinėms vitrinoms. Prasideda kovo 8-oji! Laikas nuo laiko šią diena moterys solidarizuodavosi ir išeidavo į gatves reikalaudamos sutrumpinti darbo dieną, padidinti atlyginimus, suteikti rinkimų teisę. Šiandien, panašu, jog didžiumą teisių, laisvių ir lygybių jau turime. Galime dėvėti kelnes, fotografuotis nuogos iš išorės ir iš vidaus, vairuoti boingus, bučiuoti vienos kitas, mokytis arba nesimokyti, keliauti, geisti, imti. Vartoti ir būti vartojamos milijardus būdų.

Klubas 1

Minėtos moterų solidarumo šventės išvakarėse (kovo 5-ąją) Petras Lisauskas, šiuolaikinio šokio spektaklio apie moteris „Klubas“ choreografas, Vilniaus publiką apipylė retoriniais klausimais: „Kokias socialines roles, kokias atsakomybes moteris turi prisiimti, pateisinti? Kokius stereotipus turi sulaužyti, o kokius išsaugoti? Kurias vertybes turi įtvirtinti, o kurias paneigti, savo gyvenimo pavyzdžiu?“. Nebuvo sunku atpažinti ir suskaičiuoti, kiek ir kokių kaukių moterims priskyrė vyras kūrėjas: draugė, sesuo, karjeristė, mokinė, sportininkė, manekenė, karė, katė, sekretorė, šokėja, aktorė, mokytoja, motina. Aprengtos baltais rūbais scenoje visas jas įkūnijo trys šokėjos ir aktorė – Agnija Šeiko, Laura Geraščenko, Dovilė Binkauskaitė ir Justina Jukonytė. Visuomenės kritika taikliai šaudė aplink, išmoningai tarsi gyvieji kelio ženklai prieš akis iškildavo stilizuotos moters gyvenimo metaforos. Tačiau išbuvus spektaklį, tarsi moters įsikūnijimų enciklopediją, išėjau taip ir negavusi choreografo pasiūlymo – tai ką gi daryti? Suktis kaip voverei ratu, šokinėti kaip prisuktai per virvutę, drąskyti nagais viena kitos veidą, stovėti nuolankiai eilėje prie švelnumo ar temptis ir stieptis tol, kol nukrisiu? Taip, tai tėra tikrojo gyvenimo parodija. Tačiau paties choreografo publikai ir greičiausiai šokėjoms užduotas klausimas – „Kokias ribas ieškančiai moteriai savyje reikia atrasti, kurias iš jų peržengti, kad savyje pažadintų laukinę moterį, moterį gundytoją, moterį heroję, moterį kūrėją, moterį gimdytoją, moterį motiną, moterį deivę?“ – lieka kyboti ore net nepabandytas atsakyti. Taip, ribos apčiuopiamos ir ilgai čiupinėjamos, bet kas už jų – nesmalsaujama.

Spektaklyje „Klubas“ nuo pat pirmos akimirkos sužavi scenografija. Gryna, švari ir ypatingai talpi koncepcija – maždaug ties blauzdų viduriu pakeltos tvarkingai sulygiuotos baltos storos gumos scenoje gula tarsi nepriekaištingai subraižytos dienoraščio linijos, ant kurių spektaklio metu užrašomi keturių moterų vidinio pasaulio monologai, kartais persipinantys į intensyvų socialinį polilogą. Atidžiau įsižiūrėjus gumos virsta stygomis, plaukimo ar bėgimo takeliais, apimtis matuojančiu metru, barokinės suknelės karkasu ar penkiasdešimčia pilkų kankinimo įrankių. Duočiau kryžių, jei turėčiau, už scenografinį sprendimą, už jo paprastumą ir optiškumą (oparto braižą).

Klubas 2

Garsus amerikiečių oparto dailininkas Yaakovas Agamas šią XX a. septintajame dešimtmetyje atsiradusią išraišką apibūdino kaip galimybę kurti dinamiškumą paveiksluose: „Mes atsisveikinome su senu statišku abstrakčiu paveikslu, optinis menas yra akių nuotykis. (…) Dematerializuotos formos grynumas dvejopai veikia suvokėją: pirmiausia ritmas suaktyvina percepcinius pojūčius, o vėliau prisitaikoma prie formos atvirumo ir intensyvumo. Šis emocinis pasikeitimas skatina meditacinius pojūčius. Ypatingas dėmesys paveiksle skiriamas šviesos šaltiniui. Paprastai apšvietimas sklinda iš vieno konkretaus taško, esančio kairiajame viršutiniame kampe.“ Lietuvoje turime nuostabų optinio meno atstovą Kazį Varnelį, kurio opartinės drobės įtraukia stebintįjį tarsi tykantys industriniai akivarai. Visgi, spektaklyje „Klubas“ stripriai pritrūko citatoje minėto šviesos šaltinio. Scena ir scenografija buvo apšviestos ryškiai, netgi – per ryškiai, nė kiek neflirtuojant su apšvietėju. Lietuvoje vis dar įprasta spektaklį pirmą kartą apšviesti kone premjeros išvakarėse. Šokio kūrėjai vis dar per aplaidžiai žiūri į milžinišką potencialą talpinantį apšvietėjo pultą. Vis dar negaliu pamiršti šiuolaikinio šokio ir cirko kūrėjo Aurelieno Bory, kuris savo spektakliuose, naudodamas tik patį elementariausią vienspalvį prožektorių, iš jo išgauna ištisus magiškus pasaulius, nes repetuoja su šviesų dailininku ir su dramaturgu nuo pirmųjų spektaklio kūrimo minučių.

Visgi grįžkime prie spektaklio „Klubas“ pagrindinės minties – moters. Choreografas P. Lisauskas tarsi siūlo nubraukti ant gyvenimo prekystalio išdėliotus įprastus moters vaidmenis ir pasikuitus pasąmonės sandėliuke išsitraukti ir apsivilkti moters-vilkės kostiumą. Kaip jau netrukote suprasti, tai aliuzija į šiuo metu tarp moterų populiarią mokslininkės, poetės, cantadoros (senųjų tradicinių Lotynų Amerikos pasakojimų saugotojos) ir psichoanalizės specialistės Dr. Clarissos Pinkolos Estesos knygą „Bėgančios su vilkais“. Ji teigia, kad sveika moteris panaši į sveiką vilkę: žaisminga, atsidavusi, pasižyminti aštriais pojūčiais, smalsi, stipri ir ištverminga, sugebanti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Puikus aprašymas, ar ne? Tačiau tai jau knygos sufleruojama kryptis, bet ne spektaklio. Šis, tuo tarpu, baigiasi ten, kur ir prasidėjo – vidinių ir išorinių ribų voratinklyje, kitų ir savo pačios lūkesčių pinklėse. Puiki paskutinė spektaklio scena – įtampų gniutule skausmingai maža trajektorija juda balerina – laužoma ir lūžtanti. Bevalės plaštakės mirties giesmė. Graudu, stipru, gražu. Tačiau – na ir kas? Na ir ką tu, vyre, siūlai man, moteriai? Kodėl neklausi ir neleidi man, šiuo atveju – mums, keturioms skirtingo amžiaus, patirties, charakterio, išvaizdos ir siekių moterims, klausti – o kas už tų ribų, už tų gumų? Kas jas įtempė būtent taip, kas įstatė mus į jų tarpus? Kodėl palikai kapanotis baltame aktyviame vyriškame „jang“ tarsi operacinėje, izoliuotoje nuo bet kokio mums būdingo tamsiojo „in“? Kodėl sakai, kad nori kalbėti apie harmoniją, bet nulauži kitą svarstyklių pusę, kad jos net teoriškai nebegalėtų būti ištiesintos? Kam atjungi mus nuo pasaulio, gamtos, kultūros, vyrų, vaikų, dievo? Nes mūsų pasekmės, netekę priežasčių, nieko apie mus nebepasako. Neužtenka tik nufotografuoti mus kertant finišą, dar būtų neprošal nupaveiksluoti mus mūsų starto akimirką ir palyginti. Tik tada, turint du polius galima sukurti įtampą.

Klubas 3

Sakoma, moteriškas filmas, moteriška knyga, moteriška tema. Norite žinoti, kas man iš tiesų yra moteriška? Virginia Woolf ir jos romanas „Į švyturį“: „Kvadratinėmis ir kubinėmis šaknimis, apie tai jie dabar kalbėjo, apie Volterą ir madam de Stal, apie Napoleono charakterį, apie prancūzišką žemės valdymo sistemą, apie lordą Rouzberį, apie Krivio atsiminimus: ji leidosi palaikoma ir stiprinama šio pasigėrėtino audimo vyriško proto, proto, judančio aukštyn žemyn, skersai išilgai, tarsi geležinėmis sijomis sujungiančio siūbuojantį audinį, išlaikančio pasaulį, tad ji galėjo juo visiškai pasitikėti.“ Spektaklyje „Klubas“ buvo pasiūlytos tvirtos baltos logiškos sijos, tačiau audinys išėjo perdėm geometriškas, tvarkingas, taisyklingas, nuspėjamai nubėgantis į tolį. Dailus piešinys, tik per mažai spalvų, iki galo įtikinančių, kad ką tik aš pati buvau čia ant scenos visiems prieš akis sukurta, išspręsta ir paaukota.

Visgi pažiūrėti akių tinklainėje virpantį moters pasąmonės siuvinį esamuoju laiku spektaklyje „Klubas“ tikrai verta. Nes jis gražus, estetiškas, įtraukiantis, provokuojantis galvoti ir diskutuoti. Nes jis dar kartą užduoda tą puikų klausimą, kurį prieš beveik šimtą metų uždavė V.Woolf „Kodėl moterys yra… daug įdomesnės vyrams, negu vyrai moterims?“.

 

Agnė Biliūnaitė

Perspausdinta iš Dance.lt 2015-03-09

Vytauto Petriko nuotraukos



Parašykite komentarą