„Alkis“ – puiki kalėdinė atgaiva

„Pildau skrandį vietoj širdies, pildau rytojų ir užmirštu šiandieną, užpildau savo dieną veikla, savo smegenis informacija, užtemdau savo akis spinduliuojančiu ekranu ir užmirštu savo būtį. Ir net tada, kai visko jau per daug, vis tiek trūksta, vis tiek jaučiuosi alkanas. Ko, po velniais, trūksta?“ Tokiais žodžiais, apeliuojančiais į augančią vartotojišką nuotaiką, masiškai atpažįstamą prieškalėdiniu laikotarpiu, choreografė ir šokėja Ugnė Dievaitytė publiką kvietė į premjerinį spektaklį „Alkis“, prisatytą Menų spaustuvėje gruodžio 17d.

Madride gyvenanti ir kurianti U.Dievaitytė, prieš porą metų tapusi „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio atradimu ir viltimi, jau yra (at)pažįstama ne tik Lietuvos šokio publikai, bet ir daug platesniam pasaulio gyventojų ratui. Šių metų rugpjūtį Diuseldorfe vykusioje vienoje didžiausių pasaulyje šokio mugėje „Internationale Tanzmesse NRW“ U.Dievaitytės atvaizdas buvo panaudotas mugės plakate. Tam tikra prasme tai panašu į trumpalaikį tapimą mados namų, kvepalų ar madų žurnalo veidu.

Tad į gruodžio mėnesio premjerą publika rinkosi jau tikėdamasi konkrečios dievaitytiškos kūno plastikos, drąsaus nuogo kūno ir pietietiškos energijos. Šį kartą kūrėja pasiūlė apmąstyti alkio sąvoką, amžinai „alkanos“ moters būtį ir patyrinėti žmogaus kuriamo judesio ir skleidžiamo garso (vokalo) dialogo galimybes. Spektaklyje drauge su U.Dievaityte pasirodė operos solistė sopranas Rosa Miranda Fernandez. Gyvai atliekamą muzikinę kompoziciją sukūrė Ignacijo Torrecillas.

Scenoje nuo pat pirmos sekundės pasitiko atpažįstamas ir šiai kūrėjai būdingas žaidimas šviesotamsa. Ryškiai prožektorių apšviestos kūno dalys staiga panirdavo ir pranykdavo šešėlio tamsoje. Tamsa virsdavo sunkia, stora, neperregima nebūtimi, kurią suplonindavo maitinanti, užpildanti šviesa. Šokėjos judantis kūnas tarsi maišė ir jungė abu pradus į vieną būtį. Už neatsainų požiūrį ir subtilius ieškojimus žaidžiant su apšvietimu norisi padėkoti spektaklio šviesų dailininkui Viliui Vilučiui.

Alkis 2

Greta filosofinių alkio ir troškulio traktuočių scenoje buvo nesunku atpažinti ir labiau tapybiškų scenų, kuriose šokėjos veidas pražiota burna primindavo ekspresyvųjį Edvardo Munko „Šauksmą“, o besiblaškantis begalvis torsas – siurrealistiškas Salvadoro Dali drobes. Apskritai siurrealumo, grotesko, avangardiškumo, netgi butoh prieskonių šiame spektaklyje jautėsi gausiau nei ankstesniuose spektakliuose „Nekviesta būtybė“ ir „It stebėtum debesis“. Tačiau nors atskiros scenos atrodė nepriekaištingai išbaigtos ir naujos, visas spektaklis ilgainiui pametė savo stuburą ir skilo į atskiras dalis, organiškai neperaugančias viena į kitą ir tam tikrose vietose keistai viena kitai prieštaraujančias. Spektaklyje pritrūko aiškesnės kulminacijos, „Alkis“ tarsi turėjo keletą pabaigų, kurių nė viena nebuvo įtikinanti. Po spektaklio neapleido jausmas, kad stebėjome „Alkio“ laboratorinę studiją, tyrinėjimą, eksperimentą įvairiomis kryptimis, bet dar ne baigtinį „mokslinį-meninį“ darbą su savo hipoteze ir aiškiai išdėstytomis išvadomis. Spektaklyje buvo užkabinta nemažai įdomių ir aktualių alkio rakursų, tačiau šiek tiek pavysčius visi tie rakursai nebuvo aiškiai suvesti į vieną tašką, nesufokusuoti, todėl bendra mintis išskydo ir liko neryški. Šiuo atveju pritrūko ne šokėjos Dievaitytės, bet choreografės Dievaitytės.

Tuo tarpu šokėja Dievaitytė rodė aukštąjį kūno valdymo pilotažą deformuodama ir keisdama įprastą moters kūno matymą, laužydama stereotipus ir subtiliai plėsdama nugaros judesių žodyną. Kartais atrodydavo, kad ji atskiria galūnes nuo torso ir sudėlioja jas pagal savo siurrealią logiką. Kartais atrodydavo, kad kažkas tarsi klavišais groja jos raumenimis, išgaudamas keisčiausius sąskambius. Nors buvo nemažai citatų, suskambėjusių judesių ir frazių iš ankstesnių spektaklių, atsirado ir naujų netikėtų sprendimų, žaidimo su aprangos detalėmis, nuogu ir apvilktu kūnu, kūno judesiu be audinio, kartu su audiniu ir po audiniu. Ypač ryškiai į atmintį įsirėžė drąsi, bet savaip grakšti raudonų aukštakulnių scena.

Alkis 1

Silpniausia spektaklio „Alkis“ grandis buvo soprano R.M.Fernandez buvimas scenoje. Nors solistės balsas ir apliekama melodija skambėjo stipriai, sodriai ir papildė spektaklio garsinę išraišką, visgi jos judėjimas po sceną ir tiesiog buvimas joje buvo perdėm teatrališkas, gana šabloniškas ir suprimityvinantis šokėjos užduodamą mintį. Kad ir tie patys aukštakulniai – U.Dievaitytės santykis su jais siūlė daug skirtingų ir netikėtų įvardinimų. Tuo tarpu kasdieniškas solistės atliekamas gundymo aktas ant kasdieniško fotelio (scenografija – Austės Kuliešiūtės) labai jau kasdieniškai nusispiriant batelius nuo pavargusių kojų primygtinai piršo vieną vienintelę aliuziją į prastai vaidinamus ir dar prasčiau įgarsinamus meksikietiškus meilės serialus.

Visgi, nors šlubčiodamas ir strigdamas, spektaklis „Alkis“ buvo įdomi nauja patirtis lietuviškai šiuolaikinio šokio publikai, nelepinamai per dažnų ir per gerų šokio pastatymų. Šis jaunatviškas U.Dievaitytės fenomenas buvo puiki kalėdinė atgaiva, egzistencinis stabtelėjimas prieššventinėje karštligėje, savojo alkio gyvenimui, grožiui, prasmei įžeminimas, nusiraminimas ir kaukių nusiėmimas, kad vėl, bet jau sąmoningai, jas užsidėtume Naujųjų išvakarėse.

Agnė Biliūnaitė
Dance.lt 2014-12-28
Ritos Puidokaitės nuotraukos



Parašykite komentarą