„theSYSTEM“. Apie žuvį, dramblį ir gervę

Po truputį Vilniaus „Lėlės“ teatro scena tampa įdomių eksperimentų aikštele. Noriu pasidžiaugti ten dirbančio kolektyvo iniciatyva ir patiems ieškoti, kaip prakalbinti kiekviename suaugusiame žmoguje tūnantį vaiką ir suteikti sceną kitiems kūrėjams, kurie prisideda prie aiškėjančios šio atgimstančio teatro vizijos gryninimo. Kalbu apie tokius spektaklius kaip Gintaro Varno ir Julijos Skuratovos „Teiresijaus krūtys“, Anos Ivanovos Brashinskaya‘os ir J.Skuratovos „Meteo“, Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus“, Rolando Kazlo „Geležis ir sidabras“, „Ne pagal šio pasaulio madą“ ir pan.

thesystem-afiša

Lapkričio 6-osios vakarą skubėjau į šį miniatiūrinį teatrą siauroje Arklių gatvėje suintriguota socialiniuose tinkluose klajojančiu šokio, muzikos ir lėlių spektaklio „The System“ pristatymo. Jame nebuvo daugiažodžiaujama, daugiau žodinės informacijos neradau ir prie įėjimo į salę, nes panašu, kad programėlė nebuvo išleista. Todėl apie spektaklio kūrėjų koncepciją teko rankioti nuotrupas iš negausių interviu, pasirodžiusių LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ ir laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šiuo metu Čekijoje gyvenanti scenografė Paulina Nešukaitytė, kurdama „theSYSTEM“, subūrė tarptautinę spektaklio komandą, kurią sudaro lietuviai scenografė Vita Eidimtaitė, elektroninės muzikos duetas „Golden Parazyth“ (Giedrius Širka ir Aurimas Vilkišius), buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas Andrius Stakelė bei čekai šokėjai Martina Sobotka ir Šimonas Kubanas.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-34

Scenoje sutelkta skirtingų sričių kūrėjų energija santykyje vienas su kitu tarsi dauginosi, sproginėjo ir vėl iš naujo įsidegdavo. Toks retas ir toks geidžiamas reiškinys kaip šiuolaikinis šokis pagal scenoje gyvai atliekamą ar net čia pat kuriamą muziką – malonumas iškart ir ausims, ir akims, kurio šiame spektaklyje netrūko. Prasidėjęs nuo sustingusių vietoje žmonių siluetų spektaklis išsiskleidė, išjudėjo, užvirė, išsitaškė, atslūgo, susiskleidė ir grįžo į pirminę sąstingio stadiją laukti naujo pabudinimo.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-9

Teigiama, kad projektas atsispyrė nuo Edgaro Alano Poe apsakymo „Profesoriaus Plunksnos ir daktaro Dervos sistema“ bei Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio” ir ieško ribos tarp Gyvūno ir Žmogaus. Ta proga perskaičiau abu šiuos kūrinius. Akivaizdu, kad tarpusavyje jie tikrai turi nemažai sąsajų. Pirmajame veiksmas rutuliojasi keistoje pilyje įkurdintame beprotnamyje, kur bepročiai netikėtai perima įstaigos valdymą į savo rankas ir gydytojus imasi gydyti pagal savo „sistemą“ – ištepdami derva ir aplipdydami juos plunksnomis. Tuo tarpu antrajame veiksmas vystosi Dvaro ūkyje, kur valdžią iš žmonių perima gyvuliai. Abiem atvejais „prispaustieji“ siekia sugriauti egzistuojančią sistemą, įtvirtinančią hierarchiją ir išnaudojimą. Tačiau kaip teigia sena gera animacinio filmuko išmintis, nužudytas „drakonas“ ilgainiui atgimsta: kiaulės apsiskelbia lygesnėmis už kitus, bepročiai tuština gydytojų vyno atsargas ir drabužių spintas. Ir sistema įsisuka iš naujo. Tiesa, galiausiai gyvuliai švenčia sandorį su žmonėmis, o bepročiais paversti gydytojai įsiveržia į gydytojais apsimetusių bepročių puotą. Tačiau tokios abiejų kūrinių lakoniškos pabaigos labiau apeliuoja į deja vu, negu į kokybinį progresą.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-1

Spektaklio „theSYSTEM“ animacinėje vaizdo projekcijoje vis pasirodydavo reikšmingos citatos iš „Gyvulių ūkio“; pradėję šokti ant dviejų kojų ilgainiui šokėjai imdavo naudotis ir kitomis galūnėmis; elektroninė muzika skatino maištingas vizijas ir asociacijas; o pulsuojantys ryškiaspalviai muzikinio dueto kostiumai kūrė smagaus beprotnamio nuotaiką. Tačiau viso to nepakako, kad iš esmės atsiskleistų E.A.Poe ir Dž.Orvelo užgriebtas konfliktas, atsikartojantis politinėse santvarkose ir socialiniuose santykiuose. Didaktiška scena su vis užrašomais, ir vis nutrinamais veganiškais šūkiais ant marškinėlių, demonstruojamų ant tariamo podiumo, pasak spektaklio idėjos autorės P.Nešukaitytės, „klausia, ar nepamiršome, kad žmonės irgi yra gyvūnai? Ar nesijaučiame esantys geresni, „aukštesni“? Gal todėl švaistome pinigus Eco ir Bio industrijai, nors esame ta pati gamta, kaip ir visa fauna ir flora aplink mus?“. Tai gana madinga kryptis šiandien, tendencijų spiralei apsukus sterilumo, konservų, industrinio peizažo ratą imamas sukti daržovių balkonuose, lėto gyvenimo kultūros ir drėbto molio būstų ratas. Tačiau perdėm prikišamai piršteliu grasanti užuomina apie tai spektaklyje taip ir lieka savotiška reklamine pauze tarp daug gilesnių, labiau egzistensinių pirmosios ir antrosios dalių.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-76

Jose buvo tiesiog tyrinėjamas žmogaus gyvūniškumas ir gyvūno žmogiškumas. Puikios plastikos šokėjai improvizavo trims skirtingoms ekosistemos stichijoms – vandeniui, žemei ir orui – atstovaujančių gyvūnų (žuvies, dramblio, paukščio) temomis. Akį užbūrė, kiek daug ir kokių netikėtų gyvūniškų judesių yra per tūkstančius metų vis dar „instaliuota“ žmogaus raumenyne, sąnariuose, kaulų sandaroje ir neabejotinai psichikoje (pvz., mokslininkai teigia, kad pavojaus akivaizdoje žmoguje per sekundės dalį pirmiausia įsijungia driežo smegenys, į situaciją gebančios reaguoti tik dviem būdais – sprukti arba pulti). Tereikia kiekvieną iš jų suvokti sąmoningai ir pažadinti, išmėginti. Šis ganėtinai marionetiškas priėjimo prie šokio choreografijos principas buvo drąsus ir gražus lėlių teatro aspektas. O pvz., dvi tūrinės dramblių galvos-kaukės nė nebuvo būtinos minties aiškumui, tačiau suteikė scenai magiškumo ir egzotiškumo.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-7

Pasirinkti gyvūnai labiau asociavosi ne su perdėm prozišku ir ūkišku „Gyvulių ūkiu“, bet su simboliniais žvėrimis, kurie amžių amžius buvo garbinti kaip žmoniją pagimdę protėviai, į jos klausimus atsakantys totemai ir jų likimą lemiantys dievai. Gyvūniškoji simbolika vis dar yra labai gaji mūsų kasdienybėje, net savo įvaizdžio vizualizacijai vis dar renkamės gyvūnus – panteras, meškas, liūtus, kates, lapes ir pan. Tereikia prisiminti energetinių gėrimų ar sportinės avalynės reklamas, įsimylėjėlių švelnybinį žodynėlį, horoskope naudojamus zodiako gyvūnus ir tt. Tuo tarpu kiekvienas iš trijų, lengvai atpažįstamų spektaklyje – žuvis, dramblys ir paukštis – išjudino asociacijų ir kontekstų bangas. Medituojant žmogaus ir žuvies santykį nejučia prisiminiau seną vaikystėje matytą sovietinį filmą „Čelovek amfibija“ („Žmogus amfibija“, Vladimiro Chebotasyovo 1962 m. filmas pagal Aleksandro Beliaevo 1928 m. romaną), kuriame mokslininkas, gelbėdamas savo sūnaus gyvybę persodina jam ryklio žiaunas. Taip rašytojo ir kino režisieriaus dėka buvo išplėstos ir panagrinėtos žmogaus galimybės vandens stichijoje. Pasirodo Kryme būrys nardytojų mėgėjų, pasivadinusių žmogaus amfibijos vardu „Ichtiandras“, septintajame dešimtmetyje realiai eksperimentavo su žmogaus galimybėmis po vandeniu ir gebėdavo ten išgyventi iki dviejų savaičių.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-53

Žvelgiant į lėtai scenoje plastiškai tolstančią dramblių porelę prisiminiau kitą juodai baltą filmą – Deivido Lynčo 1980 m. juostą „The Elephant Man“ („Žmogus dramblys“), kurio pagrindinis personažas Josephas Merrickas, nuo vaikystės turėjęs smarkiai deformuotą didžiulę galvą. Spektaklio scena – tai aliuzija į realiai devynioliktame amžiuje Londone gyvenusį Josephą Merricką, iš kurio negalios labai pasipelnė vietinė cirko trupė.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-58

Galiausiai šokėjams pakilus į oro stichiją ir įsikūnijus į skraidančių gyvūnų judesių poeziją prieš akis iškilo Šaolino vienuolyne praktikuojamas Baltosios gervės kungfu stilius, kuris, kaip teigia legenda, buvo sukurtas ir ištobulintas moters, susikovusios su tikra gerve. Šiomis kiek platesnio konteksto remarkomis noriu išreikšti padėką spektaklio statytojams už pasirinktą drąsią ir originalią idėją patyrinėti Žmogaus ir Gyvūno santykį. Ji provokuoja iš naujo permąstyti tai, kas jau buvo išmąstyta šia tema kitų kūrėjų ir tarsi pratęsti pokalbį su visa ilga evoliucijos grandine, užkoduota kiekviename iš mūsų. Bent jau šiai dienai esame paskutiniai šioje grandinėje, paskutinis šios, galybę metų gyvuojančios, sistemos – ekosistemos – varžtelis. Jeigu per daug atsipalaiduosime – išderinsime sistemą, ji gali pradėti veikti prieš mus. Susidūrę su žmogumi drambliu galime patys pradėti elgtis kaip gyvuliai. Galime transplantuoti sau gyvūnų dalis (ryklio žiaunas), arba sukurti mechanišką jų pakaitalą (Ikaro sparnus iš vaško ir plunksnų), kad įsiveržtume į sferas, kurios tradiciškai mums nepriklauso. Arba galime įsižiūrėti į laukinio žvėries kovos taktiką (nesvarbu, ar tai gervė, beždžionė, gyvatė ar tigras) ir mokytis tobulindami save natūraliu būdu.

_®Laura_Vanseviciene_theSYSTEM-74

Tiek Dž.Orvelo ir E.A.Poe kūriniuose, tiek ir spektaklyje „theSYSTEM“ minties naratyvas vystomas spiralės principu. Arba, kaip mėgstama liaudyje sakyti – sukus apsukus ir vėl nuo pradžių. Praėjus tam tikrą patirčių ruožą grįžtama atgal į save – tokį patį, bet tuo pačiu ir pakitusį – supratusį, pažinusį, išmokusį daugiau negu iki to. Šis spektaklis nejučia suteikė erdvės pamąstyti apie tai, apie ką greičiausiai mąstytum tik kartą ar du gyvenime – sėdėdamas ant kanjono krašto ar gulėdamas jachtos denyje vandenyno vidury.

Agnė Biliūnaitė
Perpublikuota iš Dance.lt
Lauros Vansevičienės nuotraukos



Parašykite komentarą