Demokratija daugiabutyje

Gegužės mėnesį Nacionalinis dramos teatras pateikė premjerą – jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Demokratija“, kurią režisavo jaunas režisierius Paulius Ignatavičius. Neseniai pasibaigusiame „Naujajame Baltijos šokio“ festivalyje teko džiūgauti akyse augančia jaunąja šiuolaikinio šokio kūrėjų karta. Panašu, kad ilgalaikės pastangos skatinti nacionalinę dramaturgiją taipogi ima duoti vaisių. Neseniai buvo pastatytos „Barikados“, o po jų iškilo ir „Demokratija“. Nuoširdžiai įdomu kokią aktualią temą jaunieji kūrėjai rinksis rytoj.

10275497_789193767757830_6605926437817352375_o

Tie, kurie karščiausiais savaitgaliais pareigingai atlikinėjo pilietinę pareigą ir pakeliui į sodybą, vestuves ar pajūrį nusukdavo į rinkimines apylinkes, spektaklio plakatus tokiu politkorektišku pavadinimu laisvai galėjo supainioti su politine kampanija. Neabejoju, kad kūrėjai tokių tikslų turėjo. Nes nūdienos pasaulinės aktualijos vis labiau ima panėšėti į nelinksmą vaidinimą. Taigi tiems, kam už raudonos ribos jau kuris laikas vaikštantis ir savo prakaituotus bicepsus demonstruojantis kaimynas Putinas neleidžia pamiršti, jog jūsų elektros jungiklis yra jam po ranka – šis spektaklis– kaip tik. Grakščiai mosuodami absurdo ir humoro peiliais kūrėjai išmėsinėja tai, kas vadinama netobulu, bet kol kas geriausiu sugyvenimo būdu Vakaruose – demokratiją. Pasitelkiant daugiabučio kaimynų bendrijos metaforą atsiskleidžia kiek pasyvūs gali būti individai, kol niekas nesikėsina pagraužti jų Maslow piramidės pamatų. Kaip pradeda augti sparnai susibūrus. Kaip kiekvienas vištų būrys išsirenka savo gaidį, kad jas vaikytų. Kaip intertiška masė, kaip ją išjudini, tampa griaunančia galia.

1548121_789193314424542_8924166145924088964_o

„Demokratija“ – puiki realybės imitacija, tokia reali, kad sunku nustatyti kur ta riba, ties kur baigiasi realistiškumas ir prasideda farsas, groteskas, šaržas ar net ironija. Tokiose absurdiškose situacijose esame atsidūręs kiekvienas, tokių personažų –  sutirštintų ir necenzūruotų – pilni Vilniaus miegamieji rajonai. Scenoje sukurtame namo šiluminiame mazge dingus elektrai susirenka septyni kaimynai, atstovaujantys statistinę senų namų gyventojų imtį. Puikiausiai savo kailyje jautėsi mikčiojantis tolimųjų reisų vairuotojas Bogdanas (Algirdas Dainavičius), potencijos nestokojantis auksarankis elektrikas Algis (Algirdas Gradauskas) ir tik ką iš dušo išpuolusi Lietuvos lenkė Hana (Rimantė Valiukaitė). Tuo tarpu dar kartą įsitikinau, kad lengviau ir subtiliau į sceną perkelti tuos, kurie yra bent viena karta už tave vyresni. Gal dėl to, kad juos – išgėrinėjančią pedagogę ar pensininką inteligentą –  nuo mažens smalsiai stebėjai, piktinaisi ir juokeisi iš keistų įpročių, kuriuos taip gerai pažįsti, kad nors su jais nesitapatini, bet gali lengvai išgryninti ir metaforizuoti. Taip apsimestinis dorovingumas, pabrėžtinai filosofinė nuostata buitinių situacijų atveju, keletos rusiškų bliatstvų universalus vartojimas bet kokiame kontekste tampa anos kartos, anos santvarkos, ano socialinio sluoksnio bruožu, puikiai atpažįstamu iš keleto štrichų. Tuo tarpu bendraamžius t.p. gana lengva imituoti, jie irgi lengvai atpažįstami iš pasirinktų manierų: paaugliško grubumo, hipsteriško pozityvizmo ir t.t. Tačiau kažkodėl jie – šiuo atveju laiptinės jaunimas – taip ir lieka tik plokščios realių prototipų kopijos, juose pritrūksta dviprasmiškumo, charakterio įvairovės, besiskleidžiančios tame pačiame sakinyje. Būtent todėl Ignas (Tadas Gryn) ir Jolanta (Toma Vaškevičiūtė) pasirodė vienpusiški,  išsemiantys savo personažų galimybes spektakliui dar neįpusėjus, o tada pradedantys nuobodžiauti ir verčiantys nuobodžiauti publiką nuolatiniu savęs pakartojimu.

10380596_789193311091209_120631247721684472_o

Dvi ištisas valandas besiklausant ne ypač įvairios, bet vis tik savaip rafinuotos rusiškų keiksmažodžių lavinos nėra ko tikėtis patirti egzistencinio katarsio, koks, jeigu pasiseka, gali ištikti nuo ypač kokybiško ir taiklaus meno – nesvarbu, sakralios R.Wilsono režisuotos Šv.Jono pasijos ar provokatyvaus M.Abramovič performanso.  Iš tiesų spektaklyje „Demokratijoje“ daug ko pritrūko. Prisiminiau toje pačioje Mažojoje salėje prieš keletą metų matytą Sigito Račkio režisuotą Romualdo Granausko „Duburį“, kurio bent pusė visų pokalbių vyko rusų kalba be vertimo ir kuris taip užkabino kažkurį nostalgišką nervą, kad nesiseka pamiršti iki šiol. Dar prisiminiau Viktoro Pelevino romaną „Generation P“, kuriame, jeigu neklystu, vienas girtas marozas aiškina kitam girtam marozui esmines Budizmo tiesas vartodamas iš esmės vien necenzūrinius rusiškus žodžius. Abiem mano minimais atvejais kūrėjai užkabina nemenką šaukštą egzistencializmo, kuris suteikia viltingo būties saldumo toje sušiktoje buities kartybėje.

10317744_789193551091185_6367413945416786792_o

Tuo tarpu „Demokratijoje“ ir dramaturgas, ir režisierius renkasi maksimaliai apnuoginti demokratijos, o gal tiesiog bendruomenės, sociumo, valstybės, pasaulio gyventojų kasdienybės absurdiškumą ir beviltiškumą. Tačiau nuplėšę bet kokias viltis ir išeitis, kuriomis būtų galima prisidengti, jie gesina šviesas ir jokio „Exit“ nebeįjungia. Išeities nepasiūlo. Taip, galima atsukti atmintyje visą vyksmą ir atrasti vieną ar kitą esminį lūžio tašką, kuriame nusprendus kitaip, viskas tarsi filme „Atsargiai, durys užsidaro“ imtų rutuliotis pagal kitą logiką. Tačiau, jei minėtą filmą matėte, tai prisiminsite, kad pabaiga vis vien tokia pat neišvengiama ir liūdna. Visgi reikia pagirti kūrėjus ir trupę už labai elegantiškai ir su didžiule humoro doze atvaizduotą homo postsovieticum realybę.

10257197_789193721091168_5953078931529675416_o

Lyginant „Demokratijos“ dialogus su tuo, kas vyksta tokiuose lietuviškuose filmuose kaip pvz. Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalis“ ar Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, apima net gi didelis džiaugsmas – pagaliau atsiranda žmonių, galinčių sukalti pokalbį taip, kad sektum kiekvieną jo vingį bijodamas garsiau įkvėpti; galinčių juokinti publiką ištisas dvi valandas; galinčių žongliruoti keliomis užsienio kalbomis iš karto, žaisti žodžiais, hiperkontekstais ir asociacijomis. Bet vis tik ne kiekviena stand-up comedy išlaikys laiko išbandymą. Todėl norėtųsi palinkėti dramaturgui ne tik taškytis puikiai valdomu žodžių, sakinių, pokalbių purslais, bet ir panardyti giliau, patyrinėti už tų purslų besiformuojančias bangas ir povandenines sroves, kurias savu ruožtu formuoja  dugno landšaftas ir nuskendę laivai.

Agnė Biliūnaitė

Nuotraukos Dmitrij Matvejev

Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą