Naujasis Baltijos šokis’14-III. Trumpieji jungimai, mėlynės ir kutenimai

11 1

Šių metų „Naująjame Baltijos šokyje“ tradiciškai buvo pristatyta ir keletas šiuolaikinio šokio spektaklių, kurie su pasimėgavimu kalbėjo į publiką ne tik šokio, bet taip pat teatro ir cirko kalbomis. Omenyje turiu du lietuviškus spektaklius „Kelionė namo“ ir „Contemporary?“, bei estiškąjį „Pung“.

Urbanistinio šokio teatras „Low Air“, prieš porą metų pastatęs spektaklį „Feel Link“ ir iškart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, pernai pristatė dar vieną šokio-teatro-muzikos spektaklį „Kelionė namo“, kuriame teatrinę dalį kūrė žymus jaunosios kartos režisierius Vidas Bareikis ir du vyresniosios kartos aktoriai Larisa Kalpokaitė (Braškienė) ir Jonas Braškys. Žinodama režisieriaus potencialą ir maloniai priblokšta jo puikių pastatymų „Kovos klubas“, „Mr. Fluxus arba šarlatanai“ tikėjausi panašiai provokatyvaus, desperatiškai aistringo ir iš peties žiūrovą nukertančio spektaklio. Tačiau „Kelionė namo“ tokiu netapo.

11 4

Mėginimas užmegzti pokalbį tarp teatro ir urbanistinio šokio (Airida Gudaitė-Žakevičienė, Laurynas Žakevičius) tarsi užsikodavo visoje spektaklio koncepcijoje – suaugę vaikai mėgina susikalbėti su senstančiais tėvais, aktoriai mėgina susikalbėti žodžiais, šokėjai mėgina susikalbėti judesiais, muzikantai – garsais. Tačiau mėginimas taip ir lieka mėginimu: kai vieni nuolat krenta nuo stogo, kiti godoja savo godas, tačiau nei už rankos stveria, nei pagalvę pakiša. Ir atvirkščiai. Teoriškai narpliojant spektaklio struktūrą viskas atrodo net labai neblogai sumiksuota. Tačiau paragavus pasidaro akivaizdu, kad šioje mišrainėje atskiri ingredientai arba visai nesupjaustyti, arba nedera jų santykis, arba tiesiog per mažai druskos ir pipirų. Greičiausiai bėda pastaruosiuose, nes paskutinis spektaklio momentas, kuris tarsi turėtų išrišti visus mazgus, kurie užsimazgė spektaklio ir menamos priešistorės metu, labiau primena mostelėjimą vaikiška burtų lazdele negu profesionalų režisūrinį sprendimą.

11 2

Tačiau reikia pagirti keturių šeimos narių ir triukšmingų kaimynų viršuje labai organišką supresavimą į vieno kambario butą (scenografija – Lauryna Liepaitė), kur pažeidžiamos bet kokios įmanomos privatumo ribos, bet iki smulkmenų atkuriama tipiška provincijos retro stilistika. Įtraukia ir fragmentiškas asmeninių personažų istorijų, nuoskaudų, svajonių įtekstinimas (dramaturgija – Mindaugas Nastaravičius). Tačiau gerokai nervino rėksmingoji aktorių kalbėjimo maniera, perimta iš naftalinu atsiduodančio egzaltuotojo teatro laikų. Akivaizdu, kad režisierius, paėmęs „virtuvės“ metaforą, ja žaidžia keliais lygiais – tai ir ašaringų serialų, ir neišsipildžiusių gražesnio gyvenimo ambicijų, ir įsisenėjusio susvetimėjimo atnašos ant šventine klijuote užtiesto stalo. Labai grakščiai išprotautas ir sukaltas spektaklis, tačiau kažkas jo eigoje vis tik „nekontačino“, kažkuris emocinis laidas užtrumpino ir sudėtinga fejerverkų kaskada neiššovė.

9 3

Visiškai kitoks buvo spektaklis „Contemporary?“, kurį drąsiai galėtume pavadinti pastarojo meto lietuviškuoju šokio bestseleriu. Spektaklį kūrė šokėjai ir choreografai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, aktorius ir šokėjas Paulius Tamolė, dramaturgė ir teatro kritikė Sigita Ivaškaitė. Retas atvejis kai šokio spektaklis turi dramaturgą. Akivaizdu, kad retas be reikalo. Nes būtent spektaklio dramaturgijos linija šiuo atveju tapo spektaklio sėkmės paslaptimi. Galima būtų brėžti aiškią šio scenos kūno širdies diagramą ir mėgautis kaip meistriškai pradžioje publikos lūkesčiai sumažinami ištęsiant iki nebegalėjimo tai, ką patys kūrėjai pavadintų „tipišku šiuolaikinio šokio spektakliu“, o tiksliau – stenėjimu ir prakaitavimu penkiolika minučių mėginant išjudėti iš pirminės embrioninės stadijos. Vėliau scenoje prasideda sveika savirefleksija, trys personažai – Agnė, Paulius ir Mantas, priartėjantys gana arti savo tikrųjų tapatybių – įsileidžia žiūrovus į savotišką šiuolaikinio šokio gimdymo palatą, kur sąrėmiai apima ne tik raumenis, bet ir smegenis, nes šiuolaikinio šokio spektaklyje privalo būti ir grynojo judesio, ir neįkandamo konceptualumo, ir dramatiško teksto, ir metaforomis prisodrinto rekvizito, ir gražių suknelių su atidengta nugara, ir vyriškų nuogybių, ir kabinančios muzikos. Publika taip pat turi progą savo įžvalgomis įsiterpti į kūrybinį procesą.

9 4

„Contemporary?“ – išties šmaikštus, savikritiškas, jaunatviškas, gaivus šokio spektaklis, gebantis beveik ištisą valandą juokinti ir linksminti publiką, ypač tą, kuri atpažįsta citatas ir aliuzijas į kitų žinomų Lietuvos choreografų (Loretos Juodkaitės, Rūtos Butkus, Vyčio Jankausko ir kt.) kūrybą. Tai spektaklis, kuris užkutena ir ilgam praskaidrina amžiną lapkričio depresiją išgyvenančią lietuviško šiuolaikinio meno padangę. Už tai jiems ačiū. Tiesa, vienas apytamsis kritikos debesis paskutinę festivalio dieną užslinko ir ant šio spektaklio. Teko patirti, kad didžiąją dalį idėjų, rekvizito, net gi judesių kūrėjai pasiskolino iš tuo pat metu drauge su choreografu Jérôme‘o Meyerio statyto šokio spektaklio „W[o]men“. Postmodernizmui įsitvirtinus kiekvienoje mūsų kasdienybės sekundėje nuolatinis citavimas, perfrazavimas ir kalbėjimasis su kitų (už ką juos ką tik išgyriau) ir savo paties kūriniais yra įprastas reiškinys. Tačiau visa tai suvokdama vis tiek pasijutau gerokai apmauta, nes vietoj šviežių iš daržo priskintų daržovių man patroškino ir į lėkštę įdėjo tai, kas liko nesuvalgyta kitose lėkštėse. Taip dar kartą geriau paanalizavus originaliosios minties – tos geidžiamos maistinės meno vertės – „Contemporary?“ smarkiai sumažėjo. Tad lieka drąsinti dramaturgus dar aktyviau įsilieti į šokio spektaklių kūrybinį procesą, nes būtent jie galvoja galva, o ne kūnu, todėl ir jų idėjos, išvertus į kūnų kalbą, bus daug gaivesnės, nei tiesioginės šokėjų citatos iš kitų jų šokamų spektaklių.

12 1

Trečiasis šmaikščiųjų šokio spektaklių kategorijai priskirtinas spektaklis – mūsų tolimosios sesės Estijos, t.y. choreografės Renate Valme, kuri save primygtinai vadina režisiere, ir jos įkurtos trupės „Kompanii Nii“ spektaklis „Pung“. Esu mačiusi šį spektaklį prieš keletą metų Taline. Todėl galiu drąsiai patvirtinti, kad žodžio „improvizacija“ ši gana autokratiška kūrėja tikrai nepripažįsta. Tačiau savyje turi pakankamai idėjų, kad būtų tituluojama išradingiausia Estijos choreografe.

12 6

Diskusijoje po spektaklio, kurią teko garbė moderuoti, R.Valme pripažino, kad turėjo sunkią vaikystę, nes augo mišrioje latviškai estiškoje šeimoje. Sarkastiškas, ironiškas ir vietomis net groteskiškas spektaklis dviprasmišku pavadinimu (estiškai „pung“ reiškia ir pumpurą, ir panką) nukelia į pablukusių sepiškų spalvų nesibaigiančią sovietinę šventę: naujametinę vaikų darželio eglutę, girtus suaugusiųjų šokius daugiabučio svetainėje, pagiringus rytus baltomis „maikutėmis“, komjaunuolišką lipimą kitų nugaromis į sceną ar į karjerą. Pats sveikiausias istoriniu požiūriu žanras tragikomedija pražįsta tai švelnia nostalgija, tai begėdiška provokacija, tai tyliai atpažįstamu moterišku žiaurumu, tai garsiai išjuokiamu vyrišku kuklumu

12 5

Spektaklis „Pung“ – tai apdulkėjęs „blokiniame“ sovietiniame daugiaaukštyje užaugusio paprasto žmogaus, dviejų žmonių, šeimos, draugų rato, bendruomenės, šalies šventinių prisiminimų foto albumas. Reikšmingos akimirkos iš laikmečio, kai nebuvo privačių asmenukių, kai įsiamžindavai save tik bendrame kompanijos, sociumo, profsąjungos kontekste. Į ironiškai nostalgišką kelionę po praeitį pradžioje švelniai įveda sproginėjančių kramtomos gumos burbulų spragsėjimas, o pabaigoje iš jos išveda kepinamų kukurūzų spragėsių traškėjimas. Tarsi suktųsi nutrūkusi kino juosta. Labai asmeniškas, bet lengvai atpažįstamas, labai estiškas, bet postsovietiškai universalus, labai juokingas, bet taip pat liūdnas ir žiaurus. Nepatogiai užkliudantis atmintį, paliekantis mėlynių ant kūno, drumzlių galvoje – tikras pankiškasis pogo.

Agnė Biliūnaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Perpublikuota iš Dance.lt


Parašykite komentarą