Naujasis Baltijos šokis’14-II. Homo konceptualis ir homo vulgaris

10 1

Būna žmonės šoka emociją, būna – šoka istoriją, dažniausiai – choreografiją, kartais – improvizaciją arba tiesiog todėl, kad smagu. Tačiau yra kategorija šokėjų ir spektaklių, kur šokama labiau ne tiek iš širdies, kiek iš proto. Kalbu apie išprotautus spektaklius (šokio protus, šprotus), kuriuose varančioji jėga – koncepcija. Tokiuose spektakliuose retai kada gailiesi sėdįs kėdėje ir negalįs prisijungti prie šokėjų (kaip tai būna grynojo šokio ar dailios choreografijos spektakliuose). Dažniausiai tokiuose spektakliuose esama daug kančių – pradedant mentalinėmis nujaučiamomis (politinėmis, socialinėmis, moralinėmis, psichologinėmis) ir baigiant jų išraiška – fizinėmis scenininėmis. Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje suskaičiavau net penkis scenos kankinius (dauguma jų – lietuviai), kurių portretus verta pritraukti arčiau ir išryškinti vieną kitą tų kančių priežastį.

4 1

Kankinių panteoną norėčiau pradėti nuo paties intelektualiausio, profesionaliausio ir estetiškiausio šiųmetinio konceptualisto – Suomijoje sėkmingai veikiančiu socializmu besimėgaujančio choreografo ir šokėjo Andriaus Katino. Esu kažkada mačiusi jo bendrą darbą su suome šokėja ir choreografe Maria Saivosalmi apie Aną Kareniną, kuriame visa spektaklio istorija buvo dekonstruota taip, kaip radijo aparatus ir kitus mechanikos prietaisus nebegrįžtamai dekonstruoja smalsūs vaikai, ir išpleiktą ant scenos su nujaučiama „pasidaryk pats“ intonacija. Kadangi irgi labiau mėgstu ardyti, negu surinkinėti, tas mylimos Kareninos variantas manęs nepradžiugino ir į šiemetinį A.Katino asmeninį portretą išradingu pavadinimu „Work“ ėjau nusiteikusi visiškai skeptiškai. Tai buvo trečiasis pirmosios festivalio dienos spektaklis, tad raumuo atlaikyti spektaklių maratono nuovargį dar tik formavosi. Tačiau tai, ką kūrėjas pasiūlė, suvalgiau apsilaižydama ir iki paskutinės festivalio dienos šis drauge su Helsinkyje įsteigtu naujojo šokio centru „Zodiak“ pastatytas spektaklis liko vienu iš mano favoritų. Tiesa, anotacija programėlėje taip pat buvo smarkiai konceptuali: „Tai asmeninis portretas, tuo pačiu jis išlieka struktūrų peizažu. Tarp darbo kaip reiškinio ir darbo kaip asmeninės patirties tuo pačiu metu ezgistuoja lūžis ir sintezė. Abu įsikūniję asmenyje jie primena apie išnaudojimą, asmeninius prisiminimus, efektyvumą ir savirefleksiją.“ Ir ši anotacija nė kiek negundė brautis į sausakimšą Kišeninę Menų spaustuvės salę. Bet tie, kas pakliuvo, gavo keturių dalių asmeninę katinišką odisėją po minkštą idėjų generavimo visatą. Absoliučiai preciziška ir skandinaviškai minimalistiška, tačiau tuo pat metu lietuviškai aistringa (ačiū kompozitorei Onutei Narbutaitei ir jos „Symphonia Secunda“) kelionė.

4 2

Ją pradėjo tuščio maišelio meditacija – aliuzija į dažnai cituojamą maišelio skrydį Samo Mendeso filme „Amerikietiškos grožybės“ (American Beauty); o gal į tuščias keturvėjininkų kišenes; o gal į lietuvių išlauktą „Ikea“ inkarnaciją Vilniuje ir kitas tuštybes, kapitalistines svajas, postsovietines realijas bei gyvybės palaikymui būtiną orą plaučiuose, kuris nekainuoja; nuolatinio monotoniško judesio, kuris beveik nereikalauja pastangų, būtinybę norint išjudėti, pa(si)keisti ar tiesiog įkvėpti. Antroji dalis, organiškai išsisukusi iš pirmosios – maišelio meditacija cituojant Mladeno Stilinovičiaus „Panegiriką tinginystei“. Reziumuojant norėta pasakyti, kad Vakaruose negali būti meno, nes Vakaruose menininkai nemoka tingėti dėl prodiuserių, galerijų, konkurencijos gajumo. Tuo tarpu Rytų (Europos) menininkams dėl tokios sistemos nebuvimo yra (buvo) būdingas tingumas. „Tingumas yra judesio ir minties nebuvimas, kvailas laikas – visiška amnezija. Tai taip pat. yra abejingumas, spoksojimas į vieną tašką, neaktyvumas, impotencija. Tai visiška kvailystė, laikas skausmui ir beprasmiškai koncentracijai. Šios tinginystei būdingos dorybės yra svarbūs meno atsiradimo veiksniai.“ Jau turėdamas tekste išguldytą koncepciją, jos metaforišką išraišką, choreografas imasi scenografijos – visas salės grindis tvarkingai iškloja rudu statybiniu popieriumi, suklijuoja jungimo linijas lipnia juosta ir pats įsipakuoja į šį, iš pradžių plokščią ir beprasmį lakštą, po truputį tampantį savarankiškai scenoje veikiančiu abstrakčiu keturmačiu kūnu, nepaslankiu tradicinio teatro dinozauru. Jo mėginimas išsitekti išties kišeninio dydžio salėje sužadina kitus regėtus popierinius žaidimus – Loros Juodkaitės krebždančius sapnus „Salamandros sapne“, pernai norvegų trupės „zero visibility corp“ supustytą gofruoto kartono dykumą spektaklyje „Vėl“ ir pan. Genealumas paprastume – tas receptas, kuris visada pasiteisina. O paprastumas – tai ir tuštuma, ir kosminė begalybė, ir tinginystė, slepianti savyje visko potencialą. Galiausiai buvo imtasi spektaklio šviesų. Čia paprastumas nusileido dar labiau ant žemės. Iš to paties tuščio maišelio išbyrėję akmenys menininkui paliepus įsižiebė žvaigždėmis, kurias jo geneali ranka čia pat išstumdė į žvaigždynus ir čia pat be gailesčio gesino koja tarsi susmilkusias ir savo vaidmenį (įkvėpti, išlaisvinti, apšviesti) atlikusias cigaretės nuorūkas. Galiausiai stojo tamsa – aukščiausias įtampos taškas prieš iškvepiant, prieš užmiegant, prieš prašvintant.

8 1

Konceptualiais mėgino būti ir Vyčio Jankausko „Aritmijos“ bei bendra Menų spaustuvės ir Hagos „Korzo“ teatro koprodukcija „W(o)men“, kurią pastatė choreografas Jérôme‘as Meyeris. Šiuo atveju irgi buvo pasirinkta po vieną konkretų konceptą ir iš jo išvystomas visas spektaklis. V.Jankausko „Aritmijose“ sceną nutaškavo tvarkingai suporuotų batų dėmės. Kaip paaiškėjo vėliau, visos poros buvo tarpusavyje surištos raišteliais ir to ryšio ribose mėgino išsitekti vidiniai šokėjų gyvenimai, tarpusavio santykiai, judesių trajektorijos ir būties su kitu logika. Keturi šokėjai baltais apatiniais sprendė rimtą individo prigimtinės laisvės ir sociumo, kuris tą laisvę nuolat tvarkingai apkarpo, rebusą. Ir iš tiesų, jeigu dvi poros batų apsiautos sukryžiavus raištelius, kaip bežiūrėsi, kaip besuksi ir bekraipysi stuburą – vis viena liksi supančiotu žirgu, akylai stebimu jį supančiojusio ganytojo. Tačiau visą kantriai ir sunkiai statomą egzistencializmą laikas nuo laiko sugriaudavo naivios tarsi žaislą pametusio penkiamečio šokėjų veido išraiškos, juokingai susigarankščiavę berniukiški triusikėliai ir ilgainiui lengvai lyg domino kaladėlės atsikartojančios judesių kombinacijos. Spektaklis turėjo dvi pabaigas. Būtų užtekę pirmosios. Tačiau turėjo ir magišką „iziuminką“ – pabaigoje lyg milžiniškas nėrinys iššviestą tamsių batų dėlionės ornamentą baltų grindų fone.

10 2

Spektaklyje „W(o)men“, kuriuo buvo užbaigtas septynias dienas vykęs ir dvidešimt vieną spektaklį pristatęs festivalis, pasirodė šokėjai Mantas Stabačinskas ir jo karalystės šokėjos Agnė Ramanauskaitė, Airida Gudaitė ir Ieva Navickaitė. Čia pagrindinė „koncepcija“ taip pat buvo iš karto išguldyta scenoje, tik šį kartą – baltu (plunksnomis) ant juodo (linoleumo). Pradžioje daug žiūrovų laiko atėmė titrų ir sunkiai su realiuoju spektaklio laiku susijusio video transliavimas (buitiniai kadrai iš šokėjų kasdienybės, repeticijų, liemenėlės matavimosi, filosofinių akimirkų, dalyvavimų galas žino kokiuose ir kodėl talentų šou ir pan.). Pagaliau netikėtai prasivėrus šiaip jau Menų spaustuvės Juodojoje salėje retai varstomoms durims scenos gale iš švytinčios angos į sceną įplasnojo karališkasis gaidžiukas (M.Stabačinskas) ir trys uodegas viksinčios vištaitės (A.Ramanauskaitė, A.Gudaitė, I.Narkutė). Kostiumų dailininko minėti kaip ir nereikėtų (Simona Biekšaitė), nes šokėjai buvo labai panašūs į karalius be drabužių (tik su apatiniu trikotažu). Karalystės-vištidės paralelė išliko iki pabaigos. Scenoje pasirodė ir kiaušinis, ir žalias (pamėlęs) vištos lavonėlis.

10 4

Šokėjai, šaržuodami iš peties kūrė, sakytum, absurdiškos, bet lengvai atpažįstamos (TV?) karalystės gyventojų tipažus, santykiavimą tarpusavyje, iš to kylančius konfliktus ir jų banalius sprendimo būdus. Komiksų stilius ir spalvų sutirštinimas, nuolat lydimas populiariosios muzikos elementų (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė) netrukus įvedė į savotišką transą, nors labiau – į slogų sapną, iš kurio niekaip nesiseka ištrūkti, kurį sapnuodamas gausiai prakaituoji, drąskai nagais pagalvę ir pabundi visas aplipęs plunksnomis. Grįžus namo belieka panaršyti senosios animacijos archyvus ir prisiminti filmuką apie nukaršusį gaidį, kurio visos pasididžiavimo vertos plunksnos netikėtai nusiplovė palikdamos jį ir be plunksnų, ir be vištų.

7 1

Gaidžio ir vištos mentaliteto tyrimams skirtas spektaklis „W(o)men“ gražiai susišaukė su Mis vištos („Mis Lietuva“) studija, kurią atliko į Belgiją emigravusi lietuvė choreografė Vilma Pitrinaitė. Tačiau jeigu aukščiau minėtą A.Katiną jo spektaklyje drąsiai galėčiau pavadinti homo konceptualis, tai V.Pitrinaitę josios benefise – nebent homo vulgaris. Tai buvo prastai išpildyta vieno žmogaus beprotybė, kuri nei sujaudino, nei išvedė iš proto, nei prajuokino, nei papiktino. Buvo stačiai gaila tų penkiasdešimties gyvenimo minučių, praleistų tuščiai. Nereikėtų pardavinėti bilietų kaskart, norint pasidarkyti ir susireikšminti. Pakaktų pradžiai pasitenkinti veidrodžiu savo asmeniniame miegamąjame.

6 1

Tačiau buvo kas sugebėjo iš tiesų gerokai paerzinti ir pakutenti publiką. Šiemet neabejotinai didžiausio provokatoriaus titulą sau ant krūtinės aerozoliniais dažais galėtų išsipurkšti mažai kam žinomas lietuvių menininkas Andrius Mulokas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Olandijoje. Festivalio publiką jis pakvietė į Menų spaustuvės IIa. studiją (beje, puikiausiai tinkančią interaktyviems performansams), kur vyko drąsios apeigos, pavadintos „Criseless“. Nekrizinis? Bedieviškas? Krislas aky? Būtų galima sumegzti daug ir visokių interpretacijų, nes spektaklis lengvai pasiduoda dekodavimui, tik truktelk už vienos ar kitos metaforos. Už surištų virš galvos rankų pakabintas nuogas vyras, prisidengęs tik lipniu dirželiu, prie kurio žiūrovai priklijuoja ausines. Per du ekranus meninkui iš kairės ir dešinės – kalbantis, amplua keičiantis autorius. Jėzaus Kristaus-Superžvaigždės personažas, kuris ilgainiui transformuojasi į elegantiškai po erdvę ant aukštakulnių besiplaikstantį superžvaigždę-transvestitą.

6 3

Eurovizinė sensacija su iš pelenų pakylančiu barzdotu feniksu ir tą patį vakarą po facebook‘ą masiškai plintančios barzdoto, bet taip pat sijonu ar suknele ir moterišku makiažu išpuošto Jėzaus skulptūrų nuotraukos dar labiau sustiprino spektaklio aktualumą. Vis tik ne viskas dar mums vis vien, ne į viską jau įpratome žiūrėti nesulaikę kvėpavimo, ne viską drįstame liesti. Kai kam iš publikos lūžinėjo balsas ir prakaitavo delnai, nors menininko personažas su jais tik flirtavo. Tiesa, nekrutindamas lūpų. Vadinasi pilvakalbystė (anomalija, nukrypimas nuo įprasto), išpopuliarėjusi greičiausiai dar viduramžiais, mus vis dar sunepatogina. Nes mums vis dar svarbu žinoti daiktų ir reiškinių priežastis, suprasti, kodėl yra taip ar kitaip. O dar geriau – kad viskas būtų tik taip, kaip buvom išmokyti mokykloje. A.Mulokas visą spektaklį tam tikra prasme statė ant publikos pasitikėjimo, jos reakcijos, jos drąsos įsitraukti į pokalbį, į provokaciją, į šokį drauge. Tai nepatogus, agresyvus, šiek tiek vulgarus, bet tuo pačiu savaip estetiškas, savaip trapus, labai plastiškas ir spalvingas kūrėjas. Netgi sakyčiau liūdnas ir desperatiškas. Linkęs susideginti ant meno laužo už sąmoningesnę visuomenę.

6 2

A.Mulokas – menininkas, apie kurį negali negalvoti, nors spektaklis kadai kada baigėsi. A.Mulokas turi pretenzijų ir potencialo būti toks pat save ir mus menu žalojantis ir juo išgydantis, koks buvo Fluxus meno judėjimo įkūrėjas ir įgyvendintojas Jurgis Mačiūnas. Lietuvai labai reikia tokio meno, kuris tarsi košmaras staiga supurtytų ir priverstų atsibusti iš rutinos, gyvenimo autopilotu, grupinių lenktynių stačiai į prarają, kad susivoktume, įsikibtume patys sau į plaukus (jeigu tik jie ne lengvai nusmunkantis peroksidinis perukas) ir lyg kokie baronai miunchauzenai ištrauktume save ir pasidžiautume ant bažnyčios bokšto kryžiaus. O išsidžiovinę ikariškas plunksnas jau galėtume susiorientuoti kur ta tikroji saulė, o kur jos iliuzinis atspindys vandenyje – ir jau nebeskęstume abejingume ir pasyvume.

Agnė Biliūnaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Perpublikuota iš Dance.lt


Parašykite komentarą