Ar skristi iš tikrųjų lengva? (II)

Viešnagė šešiose cirko palapinėse

FR-IT-CH 043

Geriau perprasti šiuolaikinio cirko užmojus ir specifiką padėjo atviri rytiniai pokalbiai prie kavos. Labai skirtingi, vienas už kitą įdomesni pašnekovai dalijosi unikalia savo patirtimi, atskleidė asmeninį santykį su šiuolaikiniu cirku.

Nikolaus 2_Agne Biliunaite

Pusamžis vokietis Nikolausas sakė jaunystėje apie cirką nė nesvajojęs. Dirbo ekologiškame brolio ūkyje, tarnavo armijoje, studijavo filosofiją, rašė poeziją. Susidomėjęs žongliravimu, pasigavo cirko bacilą. „Dabar esu cirko apžavėtas ir tuo pat metu traumuotas“, – sako menininkas. Spektaklį „Viskas gerai!“ (Tout est bien!) jis kūrė drauge su trupe Pré-O-Coupé. Pagrindinis personažas – aršiai nusiteikusi ultraliberali cirko šeima. Pasitelkiant purvo, skurdo, šiukšlių, nestabilumo ir laikinumo estetiką, siekiama atskleisti pačios visuomenės būseną. Kaip surengti šou, jeigu cirko įranga išparduota, palapinė ardoma, o dramblys nugaišo? Kaip atgauti prarastą pusiausvyrą, kaip išlikti garbingam, kai aplinkui viskas bjauru ir purvina, kaip išsaugoti lyrišką prigimtį absoliučios disharmonijos sąlygomis, kaip pakilti iš paties dugno? Cirką Nikolausas apibūdino trim seno klouno žodžiais – tai pavojus/pagarba/meilė. Filosofiškai pacitavo Samuelį Becketą: „Kiek bandžiau, tiek klydau. Nesvarbu, bandysiu dar, kad suklysčiau geriau.“ Kiekvienas iš mūsų per visą savo gyvenimą rengia vienui vieną numerį. Nikolauso vaidmuo – žadinti visuomenę. Jis kalba apie pėdsakus, apie atmintį. Mes paliekame pėdsakus tada, kai judame, o judame tol, kol esame gyvi. Kas nejuda, kas sterilu, tas negyva. Kas pernelyg ekologiška, tas neįdomu. „Panaudoti kuo daugiau energijos, kad išgaučiau tai, kas beveik neįmanoma, – štai mano devizas, kuris iš esmės prieštarauja ekonomikos logikai.“ Būdamas vokietis, jis apsisprendė gyventi ir kurti Prancūzijoje, kur cirkas yra puikiai integruotas į kultūros peizažą. „Mes, cirko žmonės, esame kvaili. Bet visa ši intelektualinė šiuolaikinio cirko kryptis traktuoja mus labai rimtai. Tad ir mes mėginame kalbėti rimčiau“, – šmaikštavo Nikolausas. Jo manymu, 7-ajame dešimtmetyje naujasis cirkas taip surimtėjo, kad prarado publiką. Jei nenorime, kad ir vėl taip nutiktų, turime išsaugoti savyje gerą dozę naivumo ir paprastumo.

La Meute 3_Torbjorn Brokvist

Trupės La Meute vaikinai daugiausia kalba apie jaunatvišką energiją ir norą peržengti ribas. Kolektyvinės kūrybos privalumus apibūdina posakiu: „Po vieną judame greičiau, bet drauge judame ilgiau.“ Jų spektaklio „Ruja“ (La Meute) atspirties tašku tapo išgąstis. Kartu repetavusi mergina patyrė tokią traumą, kad metė cirką ir niekada nebegalės važinėti dviračiu. Apibūdindami, kas jiems yra cirkas, vaikinai vardijo riziką, pavojų, prie kurio ilgainiui priprantama, bet jis niekada neužmirštamas. Žinodami, kad išvengti rizikos vis tiek nepavyks, jie su ja žaidžia, flirtuoja. Paklausiau, kurios gi šio spektaklio vietos jiems buvo rizikingiausios? Atsakymas pralinksmino – pasirodo, tai teatro ir muzikos intarpai, nes juos atlikdami trupės nariai nesijaučia stiprūs. Spektaklio veiksmas vyksta persirengimo kambaryje, naudojamos rusiškos ir prancūziškos sūpuoklės, čiužiniai, rankšluosčiai, lentos, kopėčios, dominuoja metalas, medis tarsi vyriškumo simboliai. Spektaklis remiasi ne tiek mentaliniu, kiek fiziniu suvokimu. Žaidžiant su išgąsčiu, paliečiama ir skausmo tema. Žongliruojama ir tuo, ką skauda artistams, bet žiūrovai to nemato, ir tuo skausmu, kurį mato publika, bet kurio nejaučia artistai. Kūrybos procese jiems talkina „išorinės akys ir ausys“ – prancūzų komikas, padedantis suprasti, ar jie iš tikrųjų rodo tai, ką norėtų parodyti. Pasak jų, kūrybinių sprendimų paieškos dažnai įdomesnės negu pats pasirodymas, todėl jaučiasi esantys labiau kūrėjai negu atlikėjai.

Klaxon 2_Agne Biliunaite

Trupė Akoreacro – tai 5 muzikantai, grojantys fortepijonu, violončele, būgnais, smuiku, akordeonu, klarnetu, ir 6 akrobatai. Jų spektaklis „Signalas“ (Klaxon) sužavėjo tobula muzikos ir veiksmo simbioze, virtuoziškumu. Savo karjerą trupė pradėjo gatvėse, šis pasirodymas – pirmasis nuosavoje palapinėje, kuri su visa technine įranga, kėdėmis ir vilkiku atsiėjo 230 000 eurų. Daug ką stengiamasi sudėlioti dar popieriuje, braižomos energetinės spektaklio kreivės, tačiau tikroji kolektyvinė kūryba prasideda, repetuojant scenoje. Trupė turi konsultantus – dramaturgą, kompozitorių, akrobatikos mokytoją. Kurdami šį spektaklį norėjo „sutuokti“ du žanrus – akrobatiką ir muziką. „Siekiame, kad žiūrovai bent valandai pamirštų viską, kas liko už palapinės sienų, ir patikėtų – skristi yra lengva.“ Nors nei gyvenimas, nei cirko kasdienybė nėra lengvi. Trupei priklauso 18 žmonių, kurie viską atlieka patys – ir palapinę pastato, ir prožektorius sukabina, ir vilkiką vairuoja, ir kostiumus pasisiuva, ir administruoja. „Mes pasirinkome nuolat gyventi kelyje. Kartais pasvajoju: norėčiau rytais savo terasoje gerti kavą su tuo pačiu žmogumi, bet… Todėl turime utopinę idėją, kad jaustumės šeima, nebūdami šeima“, – sakė Claire Aldaya, vienintelė trupės moteris, akrobatė, pradėjusi dirbti cirke, būdama 17 metų. Cirkas, kai jį pasirenki, įtraukia visam gyvenimui: iš pradžių treniruojiesi, kad taptum geriausias, vėliau treniruojiesi, kad išlaikytum geriausiojo pozicijas, o galiausiai treniruojiesi, kad nebūtum blogiausias… Claire sakė, kad jų trupė siekia kurti tokius spektaklius, kurie skatintų publiką mąstyti širdimi.

Aital 5_Agne Biliunaite

Vis dėlto visų mūsų, žurnalistų, širdis užkariavo trupės Aïtal tragikomiškas ir labai nuoširdus spektaklis „Geriausiam ir blogiausiam“ (Pour le meilleur et pour le pire). Rytinis interviu virto tarsi antrąja spektaklio dalimi, atskleidusia dviejų personažų, kurie ir gyvenime yra pora, santykius. Kaip jiedu susitiko? Kati Pikkarainen – smulkutė maža geltonplaukė akrobatė iš Suomijos – į cirko mokyklą Prancūzijoje atvyko, būdama šešiolikmetė. Victoras Cathala – garbanotas milžinas prancūzas, į tą pačią cirko mokyklą atėjo visiškai atsitiktinai, mat buvo profesionalus futbolininkas, vėliau – stambus ūkininkas. Studijuodamas gyvulininkystę, atrado žirgų sportą ir akrobatiką su žirgais. Victoras nekalbėjo angliškai, Kati – prancūziškai, o teko kurti porinį akrobatikos numerį. Užsimezgė nepaprastai stiprus fizinis ryšys. Baigdami mokyklą, laimėjo svarbų konkursą, atvėrusį jiems trupės Cirque du Soleil duris. Vis dėlto abu nusprendė rinktis ne šou, bet tikrąjį cirką. Metus dirbo Šveicarijoje su Zimmermann & de Perrot, bet nusprendė, kad čia per mažai cirko ir per daug teatro. Todėl dabar dirba dviese. Kuria tada, kai turi ką pasakyti. Spektaklį „Geriausiam ir blogiausiam“ pastatė 2011 m. ir parodė jau 117 kartų. Tai universali istorija apie du žmones kelyje. Palapinės grindys – plika žemė, kelio dulkės visada mus supa, gyvenimą darydamos prozišką, net brutalų. Į palapinę įvažiuoja maža, ryškiai raudona mašina ir santykių drama prasideda. Iš nesiliaujančio durelių trankymo, kaskart perjungiant vis kitokią muziką, išauga sodri akrobatų poros istorija su šokio, teatro, humoro elementais. Spektaklis nepaprastai kinematografiškas, pavyzdžiui, finale įtampa auginama, apšvietimą kaitaliojant su tamsa. Žaidžiama rekvizitu, kad atsirastų papildomos metaforos, poetinės aliuzijos. „Kaskart, kai sukuriame spektaklį, jaučiame vidinę būtinybę apibūdinti, kas tai – cirkas, šokis, o gal teatras? Gerbiame cirko žanrą ir vengiame neatsakingai juo vadinti viską, kas dedasi ant scenos, vien todėl, kad esame atėję iš cirko mokyklos. Kaskart pasitikriname, ar yra pakankamai cirko, kitu atveju vadiname tai teatru ar šokio spektakliu“, – teigia menininkai. Jie nėra pamišę dėl cirko, jeigu spektaklio idėja reikalautų teatrui įprastos erdvės, jie mielai išsikraustytų iš savo palapinės. Nomadiškas cirko gyvenimas nėra rožėmis klotas, greičiau akmenuotas. Ypač rudenį, kai lyja, ir žiemą, kai šalta, o reikia keltis 4 val. ryto, kad įjungtum šildymą palapinėje, kad nuo stogo nutirpdytum sniegą. Ne pyragai ir šiltuoju metų laiku, štai šią vasarą, kai palapinėje buvo +40 laipsnių, Victoras sakė numetęs 7 kg. „Be to, mes neturime savo sodo“, – liūdnai konstatuoja jis. Sodo įvaizdis – dirbtinės gėlės, sukaišiotos į smėlį, – panaudotas ir šiame spektaklyje.

Morsure_Michel Corbiere

O trupės Rasposo parodytas „Įkandimas“ (Morsure) sukėlė visiškai priešingas emocijas. Po jo prigijo net priežodis „Bet kuo čia dėtas tigras?“ Šiame spektaklyje iš tikrųjų pasirodo gyvas tigras (beje, baltas pudelis irgi). Kai tiek prisiklausėme apie šiuolaikinio cirko siekį atsiriboti nuo gyvūnų dresūros, buvo netikėta Circus festivalyje išgirsti riaumojant plėšrūną. Dabartinė trupės vadovė Marie Molliens šį postą perėmė iš savo mamos, tradiciškumo esama ir daugiau – trupei priklauso dvi dviejų šeimų kartos. „Įkandimas“ – debiutinis Molliens spektaklis. Ji daug dirbo, ieškodama naujo šiuolaikinio kelio, pasirinko cirko teatrą. Daug ką perėmė iš vaizduojamojo meno (įrėminimas, figūrų komponavimas), iš italų kino (esama aliuzijų į Federico Fellini´o laikmetį, kostiumus, jo filmus). Spektaklyje gyvai atliekama muzika, nemažai šokama. Pagrindinė mintis – cirko trupės primadona ir visa tai, kas ir kaip sukasi aplink ją. Kalbama apie aistros žiaurumą, negailestingai besikandžiojantį gyvenimą, jo paliekamus randus. Naudojamos skirtingos akrobatikos ir ekvilibristikos technikos. Mėginama apžaisti, kaip tą daro kinas, skirtingus laiko sluoksnius – dabartį, prisiminimus, fantaziją. Galiausiai visa apskrita palapinės scena aptveriama aukšta tvora, ant kurios užmetamas tinklas, o į vidų pro veidrodį įšoka gyvas tigras. Gražios, įdomios idėjos, nuo pat pradžių ėmusios strigti, brigzti, dabar visai iširo. Nebuvo nei gilios metaforos, nei stulbinančio efekto. Nesėkmę vainikavo visiškai apatiškas tigras, kuris čia akivaizdžiai nebūtinas. Juk dažnai mažiau yra daugiau.

Azimut 2_Agnès Mellon

Šiuo kredo – mažiau yra daugiau – rėmėsi Aurelienas Bory, su marokiečių akrobatų trupe Cie 111 festivalyje pristatęs spektaklį „Azimutas“. Režisierius siekė atskleisti jų dvasinę patirtį, tai, ką jiems skauda, atmesdamas egzotiką, visiškai atsiribodamas nuo „Maroko šou“, ir pavyko sukurti originalų, bet kartu universalų spektaklį. Jo darbo metodas – rinkti idėjas, atlikti įvairius bandymus, kol atsisako visko, kas šiam konkrečiam spektakliui nėra būtina. Svarbiausia – neprisirišti. Tik taip galima nueiti toliau, žvelgti giliau. Tai, kas galėjo tapti spektaklio trūkumais (nėščia akrobatė, traumuotas senstantis akrobatas), jam pavyko paversti privalumais. Režisierius rėmėsi ne tik asmeninėmis akrobatų šeimų istorijomis: „Aš pasitikiu gyvenimo realybe ir tuo, ką ji man duoda“, – sako Bory, vadinantis save žonglieriumi. Spektaklio atspirties tašku tapo skrydis, svarbus ne tik akrobatikoje apskritai, bet ir teatre. Beje, italų sukurta pirmoji teatro mašina buvo panaudota būtent skrydžio efektui išgauti. Bory remiasi matematikos, fizikos dėsniais, naudoja daug mechaninės įrangos. Pagrindinė „Azimuto“ dekoracija – grotos per visą scenos aukštį (spektaklis rodytas įprastame teatre). Tarsi visata būtų uždengta milimetriniu popieriumi ir nutiestas tinklas kūnams laipioti. Akrobatika, išvertus iš graikų kalbos, reiškia vaikščiojimą danguje. Iš pradžių aukštyn žemyn juda juodi maišai – tai svoris, balastas, miręs kūnas, pati mirtis, jos krytis, šokis erdvėje. „Prakalbintos“ šviesų, atgyja juodos draperijos. Esama daug paslėptų aliuzijų, metaforų – pavyzdžiui, ant grotų narpliojamos vilnonių siūlų gijos, pasirodo, susijusios su žodžiu sufizmas, arabiškai reiškiančiu vilną. Be to, vilna puikiai sugeria šviesą ir kuria įspūdingus efektus. „Šviesa scenoje yra tarsi vizualinė muzika“, – sako Bory. Todėl ir su šviesų dailininku, ir su kompozitoriumi jis dirba nuo pat idėjos užuomazgos. Nepamiršta palikti ir tuščios erdvės, kad spektaklis galėtų kvėpuoti. „Azimutas“ – labai filosofiškas, beveik viduramžiškas spektaklis, todėl, kad priartėtų prie šiandienos, kūrėjai pasitelkė ryškius kasdieninius marškinėlius, džinsus. „Azimutas“ – tai akrobatika, perauganti į vizualinį teatrą, savotiškas cirko žanro paribys. „Teatras neegzistuoja. Egzistuoja tik teatrai ir tu turi atrasti savąjį“, – Émile´o Zola žodžius pacitavo cirko filosofas Aurelienas Bory.

Festivalis Circus atsirenka tuos spektaklius, kurie būna parodyti bent 60 kartų. Kai kurios trupės jų parodo net po 200. Pagrindiniai šios gyvybingos meno rūšies principai būtų tokie: atkaklumas ir nuolatinis savęs tobulinimas, vedantis į tobulumą; suvaldyta rizika ir išlaisvintas kūrybiškumas, kuriantis erdvę naujiems atradimams; produktyvus santykis su publika, nes jai rodomos ne klišės, bet užduodami klausimai; suvokimas, kad izoliacija žudo, o mainai praturtina. Kiekvienos meno formos klestėjimą užtikrina penki pagrindiniai dalykai: švietimas, kūryba, produkcija, sklaida ir dokumentavimas. Tarp šių grandžių turi vykti nuolatinė energijos ir idėjų apykaita, kiekviena iš jų turi nusistatyti savo santykį su publika.

Suvokdama Prancūzijos ir Lietuvos teritorinius, demografinius, istorinius ir kultūrinius skirtumus, vis dėlto viliuosi, kad šiuolaikinis cirkas po truputį sustiprės ir pas mus.

Agnė Biliūnaitė
„Kultūros barai“, 2013 nr. 12



Parašykite komentarą