Ar skristi iš tikrųjų lengva? (I)

Šiuolaikinis Prancūzijos cirkas

cirkas_Agne Biliunaite

Na, tai kaip tavo klounai ir meškos?“ – klausinėjo draugai, kai grįžau iš Prancūzijos, iš Ošo (Auch) miestelio, kur spalio 18-27 d. vyko šiuolaikinio cirko festivalis Circus. Greičiausiai nė vienas iš jų nesuprato, kur ir ko važiavau, tuo labiau – kaip kultūros žurnalistė. Juk lietuvių supratimu (taip rašo ir mūsiškė wikipedia), cirkas – tai istoriškai susiklosčiusi paskirų triukų visuma. Juos vienija panaši, mažai kintanti, todėl daug kam nuobodi atlikimo technika, daugiausia akrobatika, ekvilibristika, gyvūnų dresavimas, gimnastika, magija, klounada, voltižiravimas ir žongliravimas. Meluočiau, jeigu teigčiau, kad vadinamasis šiuolaikinis cirkas, apie kurį ketinu kalbėti šiame straipsnyje, visa tai paneigia. Tačiau Lietuvoje šio scenos meno supratimą, manyčiau, labiausiai iškreipė ilgametė sovietinio cirko praktika, pavertusi jį išimtinai pramoga, kitoks pas mus tiesiog neegzistuoja. Beje, klausimas apie meškas priminė gana įdomų faktą, kad Smurgainyse (dabar Baltarusijos teritorija) XIX a. veikė vienintelė Europoje Meškų akademija, kurioje lepečkojai buvo dresuojami įvairių šalių cirkams.

Kadangi Lietuvoje šio žanro apskritai niekas (išskyrus Menų spaustuvę, jau aštuntus metus rengiančią Naujojo cirko savaitgalį) nelaiko kultūros dalimi, man buvo dar smalsiau pamatyti, koks yra cirkas šalyje, kurioje jis nestokoja nei gerbėjų, nei finansų, nei idėjų. Tokią galimybę suteikė europinis projektas Unpack the Arts. Dvejus metus dešimtyje šiuolaikinio cirko festivalių aštuoniose šalyse jis organizuoja rezidencijas kultūros žurnalistams, – tuo siekiama paspartinti patirties, idėjų, žinių apykaitą, plėsti kritinį diskursą apie šiuolaikinį cirką, aktyvinti jo sklaidą.

Klaxon 1_Agne Biliunaite

Taigi apsiniaukusį spalio vakarą išskridau į Prancūziją, į viduramžių dvasią išsaugojusį Ošą netoli Tulūzos. Iš ryto saulė plieskė taip, kad teko viešbutyje palikti šiltus drabužius, ypač pasigailėjau, atvykusi su ilgaauliais rudeniniais batais. Per trumpą saviveiklinę ekskursiją po senamiestį aptikau d´Artanjano skulptūrą, galingą katedrą, stovinčią ant Santjago piligrimų kelio, ir didžiulę ančių kepenėlių pašteto pasiūlą. Atrodė keista, kad vienas garsiausių festivalių, diktuojančių cirko madas visam pasauliui, vyksta kažkur Gaskonijos laukuose. Tačiau pasukusi už dar vieno kampo, staiga viską supratau, nes geroms penkiolikai minučių mane priplojo prie sienos veržlus ryškiaspalvis cirko entuziastų srautas – žonglieriai su kojūkais, būgnininkai, mimai, klegantys vaikai… Vyko Prancūzijos cirko mokyklų paradas. Jų federacijai (FFEC) priklauso apie 130 profesinių cirko mokyklų, iš jų – 3 aukštosios, licenciją turi 27 000 mokytojų. Nekeista, kad šalyje yra net 350 profesionalių cirko trupių, vyksta 250 festivalių, skirtų šio žanro scenos menui. Taigi pirmiausia patyriau, kad Prancūzijos cirkas yra jaunas, masinis ir profesionalus.

Paradas 2_Agne Biliunaite

Iš interviu su festivalio Circus ilgamečiu direktoriumi Marcu Fouilland´u sužinojau, kad 1988 m. Ošo meras ir valdyba ieškojo būdų, kaip miestelį, turintį vos 23 000 gyventojų, pažadinti iš gilaus ekonominio snaudulio. Tuo metu meras buvo įpratęs kasmet kviestis karo laikų bendražygį iš Zavata cirko šeimos ir šis keletą mėnesių rodydavo spektaklius. O prieš 4 dešimtmečius Oše gyveno kunigas, įkūręs cirko mokyklą, kad vietos vaikai laisvalaikiu nekrėstų kvailysčių. Šie du faktai paskatino per lapkričio atostogas surengti visų Prancūzijos cirko mokyklų varžytuves. Dešimt metų festivalį rengė savanoriai, o 1998 m. jis buvo pripažintas profesionaliu ir gavo valstybės paramą. 2000-aisiais festivalį papildė kultūrinė programa, vykstanti ištisus metus. Įkurta ir asociacija, kuri šiuolaikinio cirko sklaida rūpinasi visos Prancūzijos mastu. Šiandien į festivalį, turintį 26 metų istoriją, jau grįžta pasirodyti tie menininkai, kurie savo kaip cirko artistų kelią pradėjo Oše, dar būdami vaikai.

Stacionari palapine_Agne Biliunaite

2006 m. buvo surengtas tarptautinis architektūros projekto konkursas (dalyvavo net 63 agentūros) – pievoje prie Žero upės architektų ir festivalio komandos bendromis pastangomis išdygo stacionari cirko „palapinė“, kurios pasižiūrėti ir seilės pavarvinti atvyksta kitų Europos festivalių organizatoriai. Naujam statiniui pravertė buvusių kareivinių pamatai, buvo pasirinktas minimalistinis natūralių medžiagų interjeras, sumaniai „panaudojamas“ lietaus vanduo, saulės šviesa… Tai man priminė Švedijos Geteborgo operos teatrą, kurį statant irgi dalyvavo prodiuseriai, techniniai direktoriai, geriausiai žinantys, kokia turėtų būti kiekviena pastato pėda, kad jis tarnautų menininkams, o ne menininkai turėtų derintis prie netobulos akustikos, dekoracijoms netinkamų erdvių, ribotų techninių galimybių ar kišenės dydžio grimerinių. Vilniaus Menų spaustuvės istorija panaši – dešimtmečius brandinta idėja, aiškiai suvoktas poreikis ir atkaklumas, siekiant tikslo, lėmė, kad pastatas iš tikrųjų yra gyvas ir traukia žiūrovus.

Pernai per Circus parduota 26 000 bilietų į 48 spektaklius. Festivalį kuruoja 20 nuolatinių darbuotojų ir 200 savanorių. Miestelyje apsilankė apie 350 studentų, atsidėjusių cirkui, apie 300 profesionalų. Yra net dešimt viešbučių, senamiestis sausakimšas barų, kavinių, delikatesų krautuvėlių. Ekonominė Ošo situacija šiandien smarkiai pasitaisiusi, cirkas prie to neabejotinai prisidėjo.

Paradas_Agne Biliunaite

Kas gi yra tas šiuolaikinis cirkas, nerodantis nei meškų ant ledo, nei iliuzionistų, pjaustančių moterį dėžėje, nei rusiškai šmaikštaujančių kauštelėjusių klounų? Vis dar gaji nuomonė, esą cirkas – tai nuolatinis kartojimas ir kūniškumas be jokios koncepcijos. Festivalio direktorius Fouilland´as pabrėžia, kad tradicinio cirko esmė – išplėsti kūno galimybes, o šiuolaikinis cirkas plečia savo kaip meno šakos gebėjimus, todėl vyksta labai gilūs intelektualiniai procesai. Europos profesinių cirko mokyklų federacijos (FEDEC) prezidentas Timas Robertsas sakė, kad šiuo metu pasaulyje veikia net 13 aukštojo mokslo programų, skirtų cirko menui. O iki 7-ojo dešimtmečio tradiciją puoselėjo tik cirko šeimos, kurioms atrodė, kad perteikti savo patirtį tolygu išdavystei, todėl tradicijos buvo kruopščiai saugomos, profesinės paslaptys perduodamos vien paveldėtojams. Tai trukdė cirkui tobulėti kaip scenos menui. Daugiausia rūpintasi palapinės dydžiu ir pajamomis. Nekeista, kad 7-ajame dešimtmetyje šį žanrą apėmė visuotinis nuosmukis, cirko šeimų jaunoji karta nebenorėjo tęsti tėvų verslo. Tačiau kaip tik tuo metu cirko technikomis pradėjo domėtis gatvės menininkai, prašydami pamokyti atlikimo gudrybių. Keletas cirko šeimų geranoriškai sutiko demistifikuoti savo amatą ir ėmė dirbti su tais, kurie gimę ne akrobatų ar klounų vagonėliuose. Pradėta steigti cirko mokyklas. Daug kam atrodo, esą jos gyvavo visada, tačiau seniausia Europoje Monrealio cirko mokykla buvo įkurta vos prieš 33 metus. Pasak Robertso, cirką vis dar pančioja mitai, kuriuos reikia išsklaidyti, kad sužinotume tiesą. Nors ir siejamas su nomadišku, romantišku gyvenimo būdu, tradicinis cirkas dažniausiai yra grynas šou verslas. Antai Sovietų Sąjungoje dauguma cirko akrobatų buvo kareiviai, kuriuos rengė tapti gimnastais, dalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir siekti aukso. Kadangi laimėti lemta tik kam nors vienam, kitiems tekdavo persikvalifikuoti ir, įsikinkius į masinės propagandos ratus, dirbti akrobatais cirke, o jis buvo paklausi eksporto į Vakarus prekė. Žlugus Sovietų Sąjungai, žlugo ir gerai įsuktas cirko eksportas. Dabar rusai dažnai kreipiasi į FEDEC, teiraudamiesi, kaip jiems atgaivinti cirką, nes jų personalas geba daryti vien tai, ko išmoko kadaise. Pasak Robertso, Rusija vis dar neįsisąmonino, kad menas yra gyvas tiek, kiek laisvas jį kuriantis menininkas. Istorija parodė: cirkas atgyja, sąveikaudamas su kitais žanrais, kai tarpusavyje keičiamasi idėjomis, raiškos būdais. Tradicinio cirko nuosmukį būtent ir lėmė uždarumas, izoliacija, mistifikacija.

Palapine_Agne Biliunaite

Svarbiausia, kad technika, meistriškumas netaptų vienintele priežastimi, kodėl cirko artistas lipa ant scenos. Konceptualumas, egzistencinių klausimų kėlimas, netikėtas kasdieninių objektų panaudojimas, originalus santykis su muzika, su kostiumais – štai bruožai, būdingi šiuolaikiniam cirkui. Skandinavai šiuolaikinį cirką praturtino natūraliomis medžiagomis – mediena, gamtos objektais, prancūzai – šiuolaikiniu šokiu, vokiečiai – kabaretu, britai – eksperimentiniu teatru. Cirkas, kaip ir apskritai pasaulis, remiasi hierarchija. Tai, kas arčiausiai žemės (gyvūnų dresavimas), yra laikoma žemiausiu, demoniškuoju cirko lygmeniu, o aukščiausiam, dieviškajam jo lygmeniui atstovauja oro akrobatai. Atsiradus cirko mokykloms, ekonomiškai labai neapsimokėjo laikyti žirgus jojikams, liūtus dresuotojams, per brangiai kainavo įrengti milžiniškas erdves oro akrobatams. Dėl tokios pragmatiškos priežasties dabar šie ekstremumai – demoniškasis ir dieviškasis cirko lygmenys – yra beveik nunykę. Užtat išplėtotas žmogiškasis lygmuo – žongliravimas, akrobatika ant trapecijų, glaudi partnerystė ir kt. Sakoma, jeigu nori apie cirką padiskutuoti konceptualiai, pasikalbėk su žonglieriais. Būtent jie yra didžiausi šiuolaikinio cirko ideologai, filosofai, trupių meno vadovai. Tą patvirtina ir šiemet Vilniuje per Naujojo cirko savaitgalį viešėjusi trupė iš Didžiosios Britanijos Gandini Juggling, parodžiusi neįtikėtinai konceptualų spektaklį, įkvėptą Pinos Bausch kūrybos. Ten nevyko nieko daugiau, išskyrus žongliravimą, tačiau išvydome tikrą žmonių tarpusavio santykių dramą.

Kad priartėčiau prie cirko filosofijos, nukakau į cirko reikmenų krautuvėlę ir įsigijau keturis kamuoliukus, skirtus profesionaliems žonglieriams. Geriau apgalvojus, visa tai, kas vyksta cirke, kalbos lygmeniu yra egzistencinės metaforos: atlikti tai, kas privaloma, ir nenumirti; žongliruoti viskuo, kas po ranka; balansuoti virš žemės; tampyti liūtą už ūsų; juoktis pro ašaras ir t. t. Būtent šiomis – egzistencinėmis ir filosofinėmis – cirko šaknimis remiasi šiuolaikinio cirko kūrėjai, ieškodami naujos estetikos, kuri leistų aktualiai kalbėti apie amžinąsias vertybes.

7-ajame dešimtmetyje visuomenei pasinėrus į masinę vartojimo psichozę, gatvės menininkai, hipiai ieškojo būdų, kaip paveikti susiklosčiusią politinę ir socialinę situaciją, kritiškai aptardami opiausius dalykus. Juos žavėjo cirko nomadiškumas, utopiškumas. Cirko elementus imta sieti su performansais, hepeningais. Įprastinę cirko kaip pramoginio žanro su paskirais numeriais logiką pakeitė teatrinis naratyvas su personažais, pasakojančiais savo istoriją. Ieškota naujo santykio su muzika, kuri iki tol buvo tiesiog efektingas garsinis triukų fonas. Pamažu susiklostė estetika, tapusi vadinamojo naujojo cirko pagrindu. 8-ajame dešimtmetyje suklestėjus profesinėms mokykloms, į cirką plūstelėjo daug naujų idėjų. Gausėjo monopasirodymų, jie darėsi vis konceptualesni, stiprėjant postdraminio teatro, šiuolaikinio šokio įtakai.

Garsi prancūzų kultūros žurnalistė Gwenola David aptarė šiuolaikinių scenos menų kontekstą, nes šokis, cirkas ir teatras nuolatos daro įtaką vieni kitiems. Pasak jos, cirkas – tai ženklų sistema ir virtuoziškumas, specifinė atmosfera ir vidinė istorija. Meno, taigi ir cirko, tikslas – užuot kartojus klišes, nuolatos kelti klausimus, ieškant naujų būdų, kaip užmegzti ryšį su publika.

FR-IT-CH 250

Šiuolaikinis cirkas skaidosi į daugybę srovių. Kuriami multidisciplininiai reginiai, cirko elementus siejant su poezija, šokiu, video-, muzika, priartėjant prie performanso, teatro. Čia svarbiau už techninius įgūdžius yra idėja, konceptualumas. Arba atvirkščiai – mėginama išgryninti pačią cirko esmę, laikomasi nuomonės, esą akrobatika, žongliravimas savaime yra konceptualūs, o personažai pasakoja intriguojančias istorijas, atskleisdami, kas yra pusiausvyra, fiziškumas, partnerystė, žemės trauka… Čia dominuoja technika, ši srovė neretai priartėja prie šiuolaikinio šokio. Propaguojamas ir vadinamasis urbanistinis cirkas – grįžtama atgal į gatves, iš principo atmetamas konceptualumas, rodoma daugiau akrobatikos, o ritmenbliuzas, hiphopo muzika, kasdieniški drabužiai, grupinė kūryba priartina prie pramoginio šou. Čia jėga demonstruojama tiesiogiai, o rizika ir pavojus yra visiškai realūs, nenupudruoti. Siekiama ir šokiruoti publiką, ir ją sužavėti.

Agnė Biliūnaitė
„Kultūros barai“, 2013 nr. 12



Parašykite komentarą