Apie žarijų pilną krūtinę. G.G.Lorca „Kruvinos vestuvės“

vestuves 6

Sausis. Metai įsibėgėja. Pagaliau iškritęs sniegas atidengia mėnesėtas naktinio dangaus gelmes. Grandiozinės naujametės rezoliucijos susitraukia iki kasdienės rutinos papuošimų neskausmingomis naujovėmis. Penkmečio planai jau surašyti ir suguldyti į stalčių. O geriausi BBC serialai jau peržiūrėti tarpušvenčiu. Vakarais vėl atsiranda laiko ir noro teatrui – intensyviam vidiniam potyriui, nepertraukinėjamam reklamų, ranka pasiekiamo maisto ir blaškančių šeiminykščių replikų. Laiko ir noro teatrui, kuris nutinka tik tau ir tik vieną kartą, bet – jeigu geras – visam gyvenimui. Tarsi pats būtum eksternu pragyvenęs svetimą gyvenimą kaip savo, tačiau kurio randai pasilieka ne kūne, o sieloj.

Štai tokiam teatrui nusiteikusi sausio 16d. išsukau iš maršruto darbas-namai ir įsmukau į Vilniaus Mažąjį teatrą. Akivaizdžiai kūrėjams ir atlikėjams krauju artima gėlėta publika oriai slinko į salę, kurioje tvyrojo premjerinis ūkas. Būtent tą dieną jaunas režisierius Paulius Ignatavičius pristatė Gabrielio Garcia Lorcos spektaklį „Kruvinos vestuvės“.

Perbėgus greitosiomis per lietuvišką teatro istoriją pamatysime, kad Lorcos pjesės čia buvo statomos nuolat. Pradedant 1964m. „Bernardos Albos namais“, režisuotais H.Vancevičiaus, šio ispanų poeto ir dramaturgo pjeses savaip interpretavo lėlių teatro režisierius V.Mazuras, choreografai J.Smoriginas, A.Cholina, dramos teatro režisieriai G.Padegimas, G.Varnas. Tačiau pamėginusi aptikti G.G.Lorcos poezijos vertimų, didžiai nusivyliau, nes ne kažką teradau. O štai „Metų“ žurnale Eglės Gudavičiūtės tekste apie šį ispanų literatūros milžiną kaip tyčia išskaičiau, kad: „Nežinodami, neskaitydami ir nevertindami F. Garcíos Lorcos poezijos, negalėtume analizuoti ir jo teatro poetinio braižo – publikos nušvilpto drugelio sparnų pulsavimo teatre po smėliu.“

Po spektaklio mane kaip reta apėmė noras susirasti pjesės tekstų ar poezijos ir dar kartą tyliai pasiskaityti, pasinerti į Lorcos mistišką, negailestingą, makabrišką, bet čia pat labai romantišką ir lyrišką fantazijų ir folkloro pasaulį. Paskanauti jo žodžių ir metaforų saldaus aitrumo. Ir man pasisekė – „Šiaurės Atėnų“ elektroniniame numeryje užtikau Sigito Gedos nežinia iš kurios kalbos verstus tris Lorcos eilėraščius, vienu iš kurių tiesiog privalau pradėti, o gal ir pabaigti rašymą apie spektaklio „Kruvinos vestuvės“ manyje paliktus pėdsakus:

Kasida apie nepasiekiamą ranką

Viso labo prašau vien tik rankos,
jeigu galima, sužeistos rankos.
Aš prašau viso labo tik rankos,
lai nebus man nei sapno, nei kapo.

Vien tiktai alebastro irisas,
prie širdies prirakintas purplelis,
o ir slaugė, kur aklo mėnulio
neįleis paskutiniąją naktį.

Viso labo prašau vienos rankos,
tos, kuri apiprausia, aprengia.
Aš prašau tik vienos šitos rankos,
balto sparno, atnešusio mirtį.

Visa kita po žvaigždėm praeina.
Paukščių tako ūkas bevardis.
Visa kita; tik verkauja vėjas
paskutinių lapkričio paukščių.

Štai toks labai žmogiškos, labai neišvengiamos mirties nuojauta persmelktas eilėraštis. Kaip rašė minėtoji E.Gudavičiūtė, tikrovės prieštaringumus įveikti sapnu, svajone ar iliuziniu fokusu G.G.Lorcai atrodė per lengva, paviršutiniška ir nepagarbu senųjų ispaniškų tradicijų atžvilgiu. Siurrealistinė gudrybė prisidengti narkotiniu sapnu, išvengti tragedijos, pasislėpti nuo visko, kas nebepakenčiama, vis tiek anksčiau ar vėliau praeis – juk įdomu ne vien tai, kas gi ten, virš tikrovės, bet ir tai, kas gi po ja. F. García Lorca negalėjo nutylėti savojo teatro po smėliu vizijos. Pjesė “Kruvinos vestuvės” – viena iš nedaugelio, kurios jau pačiame pavadinime užkoduota tragedija. Tačiau smurtinė mirtis, likimo neišvengiamybė, tragedija dominuoja jose visose.

Teatrologas Borisas Zingermanas teigia, kad F. García Lorca kuria savo teatrą pagal klasikinį koridos modelį. Pagal senovinį ritualą – įspūdinga aukos ir nugalėtojo priešprieša, visiems matant ir abiem kovotojams paliekant lygias teises. Ir nors dvikovai vos prasidėjus žiūrovai jau žino, kad lygiųjų nebus, priešinininkų artinimasis, flirtas, kova ir agonija skleidžiasi be galo grakščiai. Tai puikiai justi ir medkirčių pokalbyje stebint “Kruvinų vestuvių” veikėjų – nuotakos, pabėgusios vestuvių dieną su mylimuoju pusbroliu ir josios teisėto vyro – finišo tiesiąją:

Antrasis medkirtys: Jos kūnas buvo jam nulemtas, o jo – jai.
Trečiasis medkirtys: Atras juos ir nužudys.
Pirmasis medkirtys: Bet jie, turbūt, jau sumaišė savo kraują; ir dabar jie – du tušti ąsočiai; dvi išdžiūvusios upės.
Antrasis medkirtys: Dangus apsitraukė debesimis. Vargu ar šiąnakt pasirodys mėnulis?
Trečiasis medkirtys: Jaunasis atras ir be mėnulio. Aš jį mačiau. Jis lėkė tartum įniršusi žvaigždė. Jo veidas buvo pelenų spalvos… Jo giminės likimas buvo jame užrašytas.
Pirmasis medkirtys: Likimas gulėti užmužtam viduryj gatvės.
Antrasis medkirtys: Gerai pasakei!

Pirmasis medkirtys: Ak, artėjanti mirtie!
Mirtie didelių lapų!
Antrasis medkirtys: Neleisk kraujui
Prasiveržti į žemę.
Pirmasis medkirtys: Ak artėjanti vieniša mirtie!
Mirtie sausų lapų,
Trečiasis medkirtys: nepaslėpk vestuvių po gėlių žiedais
Antrasis medkirtys: Ak mirtie, liūdesyj paskendus,
Palik meilei žalią šakelę.
Pirmasis medkirtys: Ak, piktoji mirtie,
Palik jų meilei žalią šaką.

Tikras praradimas, kad vis dar negalime mėgautis gausiais kokybiškais G.G.Lorcos tekstų vertimais. P.Ignatavičiaus pusantros valandos trukmės spektaklyje nors ir apkarpyti, bet pjesės dialogai persipina su poezija  (vertimas Vytauto Bložės 1964m.) ir dainomis (taip, spektaklyje yra dainuojama ir labai gražiais balsais, ačiū Mergaitei (O.Kunsunga) ir ypač Žmonai (A.Šataitė), beigi kompozitorei E.Šataitei).

vestuves 5

Andalūzietišką charakterį kūrybinė komanda siekė atskleisti ne tik žodžiais, bet ir tradiciškai juodais rūbais (išskyrus Jaunąją), kurie savyje užkoduoja ir orumą, ir gedulą, ir karštį, ir rimtumą. Įsižiūri, o scenoje vaikšto žmonės, kurių rūbuose jau įrašytas iš kartos į kartą paveldimas požiūris į gyvenimą: tik juoda arba balta (kostiumų ir scenografijos dailininkė – Neli Ivančik). Ir vestuvių scenoje atsiradę raudoni gvazdikai vyrų ir moterų atlapuose sminga į akis bekompromisiu aštrumu – tokiame peizaže ir tokiuose genuose net meilė nebus švelni, ji bus žiauri, skausminga, negailestinga, dėl jos mirs visi, kas prie jos prisilies, ir greičiausiai anksčiau, nei vertėtų.

Tarnaitė: Pasikaišyk sijoną,
Po sparneliu savo vyro,
Ir niekada nepalik savo namų.
Nes jaunikis – tartum balandis,
Krūtinė pilna žarijų,
Žemė laukia,
Šlamesių pralieto kraujo šnaresio.

Režisuodamas I.Ignatavičius eina labai klasikiniu keliu, neveltui jo biografijoje įrašyta – Rimo Tumino auklėtinis. Tačiau nors pasirinktos pjesės tekstas sklidinas širdį kutenančių žodžių ir išminties vingių, nors stilingi minimalistiniai kostiumai ir lengvai transformuojamos minimalistinės dekoracijos tarsi apglėbia koridoj susikovusias svajones, nuojautas, įsipareigojimus, vertybes, aistras, jų mūšį žiūrėjau tarsi pro neperšaunamą stiklą. Suvokiau, bet neišgyvenau, žinojau, kad skauda, bet nejutau kaip smarkiai. Tokia keista nejautra apėmė greičiausiai dėl to, kad buvo premjera, kad sėdėjau pirmoje eilėje iš krašto. Scenoje vyko į gabalus gyvenimą draskanti tragedija, bet vyko racionaliai, tarsi ją į tuos gabalus draskytų ne aistringi alkani vilkai, o sotus ir racionalus policijos nuovados ekshumatorius, geriausiu atveju – kantrus anatomijos piešimo profesorius. Viliuosi, kad tai laiko klausimas, aktorių kraujyje tekstas netruks įsiinstaliuoti ir jie bus laisvi atsiduoti jo panardinančiai aistrai.

vestuves 4

Jaunoji: Taip, aš pabėgau su kitu! Pabėgau! Ir tu būtumei pabėgus. Aš buvau moteris, kuri degė karšta ugnim, mano siela dabar pilna žaizdų viduj ir išorėj. Tavo sūnus man buvo vandens srovelė, – iš kurios aš tikėjausi vaikų, žemės ir išsigelbėjimo. O tasai kitas buvo tamsi upė, užgožta šakų,  kuri šaukėsi manęs nendrių šnaresiu ir bangų šniokštimu. Bet aš nuėjau paskui tavo sūnų, juk jis buvo šaltas upokšnis, – o anas siuntė paskui mane paukščių pulkus, trukdė man eiti, aptraukdavo šerkšnu mano žaizdas, dvelkė šalčiu į nelaimingą išsekusią moterį, ugnies nuglamonėtą merginą. Suprask, aš to nenorėjau! Nenorėjau! Aš veržiausi pas tavo sūnų, ir jo neapgaudinėjau, bet ano rankos pastvėrė mane lyg jūros bangos. Anksčiau ar vėliau jos vis tiek būtų nusinešusios mane, net jei būčiau pasenusi ir visi tavo sūnaus vaikai būtų įsikibę man į plaukus!

Vis gi spektaklyje esama vieno momento, kurio netyčia pradedi tikėtis keletui sekundžių prieš jam įvykstant, o kai jis įvyksta, emociniai saugikliai yra išmušami. Tad ačiū už tą Motinos (nuostabioji Dalia Overaitė) nežymų judesį kaire ranka spektaklio pabaigoje – jis atrakina tai, kas, atrodo, ką tik užsirakino amžiams.

P.S. pagalvojau kaip būtų gerai atėjus į spektaklį gauti programėlę su poetinių pjesės vietų išrašais. Tiek nedaug tos poezijos kasdienybėje. O čia būtų tas nedidelis, bet labai gyvas purplelis, kurį galėtum išsitraukti iš kišenės troleibuse grįždamas ir pasikartoti apie ką visgi tas mūsų gyvenimas, ir ta aistra, ir ta artimo meilė.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą