Tarp akmens ir dangaus arba Pilkas miestas

 Montebello

Iš visų pusių slėnį supa kalnai. Žinoma, jie visur kitokie: šiaurėje ir vakaruose tolimi, ūkanotą dieną beveik nepastebimi, o pietryčiuose – artimi, nusileidžiantys kone tiesiai į šerdį, tiesiai į centrinę aikštę. Būdami tūkstančius metų tokie patys, jie kasdien vis kitokie, nuo slėnio kylant rūkui, besileidžiant aukštiems debesims, jiems besisklaidant, išsprūstant saulei ir nuplieskiant kurią nors vieną pusę, vieną šoną arba jai nusileidus niauriai nujuoduojant. Kasdien, kas valandą šitas vaizdas mainosi tarsi spektaklyje.

Miestas. Didingas, gražus žodis. Prisišliejusi prie pietinio Leponto Alpių krašto, o pietuose saugoma švelnių Lugano priealpių, ji – tarsi šiaurės ir pietų jungtis. Ir iš tiesų, seniai seniai Belincona priklausė Milano hercogystei, tačiau tais pačiais metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo statyti Vilniaus sieną, šveicarų kariuomenė užgrobė miestą, o dar po dešimtmečio, pralaimėjusi kitą mūšį su milaniečiais, nuščiuvo ir daugiau nebekariavo. Ir šitaip neutraliai laikosi nei daug, nei mažai – jau 500 metų.  O kaip palikimas kruvinų strateginių žaidimų gražiam Belinconos mieste liko pilys – trys, lyg tyčia, tarsi burtas, tarsi pasaka.

Nuo aukščiausios matosi plačiai. Į ją vedančiu keliu tarp aukštuolių klevų, jų lapų (rudenį –nukritusių), iš žemės lendančių uolų (nes jau aukštai) eiti nepaprasta. Pilka akmenų mūro pilaitė, pastatyta tiesiai ant uolos pamato – belieka prisiminti biblinį palyginimą apie žmogų, pasistačiusį namą ant uolos ir kitą, pasistačiusį namą ant smėlio. Arba prisiminti kitą pilį, pastatytą kitame mieste – ant smėlio kalno.

Vidurinioji pilis (nes ji tarp anų dviejų ir mažesnė už didžiausią, bet didesnė už mažiausią) iš šono dengiama vynuogyno, saugomo išjungta elektros tvora ir sodriu žalumu išryškinančio šiaip jau lygiai pilką pilies mūrą. Iš kito šono – nusileidžiama tiesiai į miestą, tiesiai į centrinę aikštę su studentais, grojančiais liaudies dainas, rageliais, kruasanais, saldžiomis pistacijomis, keptais kaštainiais, vynu… Į mažą miestą, kur, vis dėlto, yra visko, ko gali prireikti, ir ko, šiaip jau, nereikia – spalvotų sienų, rašytojų biustų fasaduose,  o ant bažnyčių – gigantiškų šventųjų Kristoforų.

Ir, be visų šitų dalykų, svarbiausia – Didžioji pilis, iškilusi ant akmeninės kalvos – tarsi didelio riedulio, nukritusio tiesiai į patį miesto centrą. Tiksliau, miestas juk atsirado vėliau, slėnyje aplink akmeninį piliakalnį. O dar vėliau, po karo, kurio čia nebuvo, visa pilies aikštelė buvo išvalyta, sprendžiant, kas iš visų ten stovėjųsių pastatų, turi teisę egzistuoti toliau ir sudaryti atgimstančios pilies pagrindą ir kas ne. Bet išvalius teritoriją ir atsivėrus estetiškoms perpektyvoms, romantiškoms pievoms ir erdvioms mūro plokštumoms nebuvo pasiektas pasitenkinimas. Kažko trūko. Visas pilies kalnas – apnuogintas, išpūstytas ir tuščias. Ir čia, tarsi vitražo dailininkas į apleistą koplyčią, į pilį atėjo architektas. Aurelio Galfetti, dešimtmetį restauravęs ir projektavęs pilies ansamblį, pratęsė senąjį pastatą į ateitį, aiškiai deklaruodamas savo kalbą, tarsi dar vienas pilies šeimininkas pritaikė ir išpuošė pilį devinto dešimtmečio architektūra. Belinconai labai pasisekė, kad jos pilį atnaujino Galfetti, kartu pridėdamas naujų verčių ir naujo skonio, naujų kampų, iš kūrių galima žvelgti į akmeninę kalvą su pilimi. Pavyzdžiui – kaip į parką. „Pilies restauravimo projektas – tai projektas Belinconos miesto parko, sukurto viso labo iš kalno, akmeninių sienų, pievos, keturių medžių, ežerėlio ir dangaus.“ (A. Galfetti).

Be visų šitų švelnių peizažinių dalykų Didžiosios pilies parką išryškino, pabraukė ir visiškai išpildė dar vienas elementas – liftas. Kvadratinės aikštės, kurią iš dviejų pusių supa namai, iš vienos – siena, o iš dar vienos – kalnas, kampe, kur baigiasi siena ir prasideda pilies kalva, prasideda ir aukštas siauras plyšys – ola uoloje, vedanti gilyn į kalną, į tamsą, į varvančią šachtą, atsiveriantį šulinį, galiausiai keltuvo kabinas, prašaunančias aštuonis aukštus – tiesiai į trylikto amžiaus mūrą, dvidešimto amžiaus betoną, šiųmetę žolę ir beamžį dangų.

Castelgrande

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą