Pasivaikščiojus po Kauno bienalę

Saulėtą savaitgalį verta išsiplėšti iš įprastų vilnietiškų trajektorijų ir nulėkti, pavyzdžiui, į Kauną.

Vos įsiliejus į Laisvės alėjoje šurmuliuojančią rudeninės mugės minią akis užkliūva už stendo su Vinstono Čerčilio mintimi „Iš pradžių mes formuojame pastatus, o paskui pastatai formuoja mus“. Du mėnesius Laikinojoje sostinėje vykstantis „Kauno architektūros festivalis‘1“ tarsi apjungia dvi tradicines meno puotas: prieš keletą savaičių čia pat praūžusį afrikietiškais ritmais pagardintą šiuolaikinio šokio festivalį „Aura‘23“ ir šiandien mus čia atviliojusią „Kauno bienalę‘9“. Popieriuje pasimetusi Vilniaus-Kauno dipolio idėja realybėje apsireiškia vis dažniau, nes, susumavusi rugsėjo ir spalio mėnesio išlaidas traukiniams ir benzinui Vilnius-Kaunas-Vilnius, teigiu – Kaunas ne tik atsigauna, jis jau atsigavo!

Taigi, bienalė. Devintą kartą organizuojama šventė šiemet sukasi apie „unitekstą“, į kurį kuratoriai ir menininkai nusprendė pasigilinti kaip į kol kas paskutinę semiotinės grandinės veikalas –>  tekstas –> intertekstas –> hipertekstas –> unitekstas grandį. Skamba ganėtinai filosofiškai ir abstrakčiai. Tačiau pasiskaičius kokie buvo keliami reikalavimai menininkų darbams, pasidaro kiek aiškiau: „Kviečiame siūlyti unitekstus, su kuriais sąlytis ištinka per intuiciją, medžiagiškumą, stichiškumą, sensualumą, nuojautas, buvimo čia ir dabar patyrimus“.

Kadangi bienalės parodas bus galima lankyti iki kitų metų pradžios, šį kartą mūsų meno ekskursantų būrelis, pasistiprinęs senojoje „Spurginėje“, nusprendė apžiūrėti tik vieną iš ekspozicinių erdvių – t.y. Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Įėję į šalčiu dvelkiančius rūmus nusprendėme paltų rūbinėje nepalikti. Bilietas žmogui kainavo dvyliką litų – nebrangu. Bet parodų bukleto su trumpai pristatytais kūrėjais ir jų kūriniais nebuvo – labai gaila.

Tekstilės bienalėje sąvoka tekstilė jau seniai išsiveržusi iš savo įprasto apibrėžimo, o jos organizatoriai turi labai ambicingų tikslų – paversti Kauną konceptualia šiuolaikinio tekstilės meno platforma, nuolat keičiant bienalės koncepciją, koordinatorius, struktūrą pristatyti novatoriškas idėjas, galimybes, tekstilės sąsajas su kitais menais, naujausiomis technologijomis. Tad nekeista, kad šiemet nuo tekst[ilės] buvo logiškai prieita iki [uni]teksto.

Pirmojo aukšto erdvėse įsipatoginę kybojo, stovėjo, gulėjo, siūbavo ir buvo transliuojami iki dešimties spalvingų kūrinių. Ai Ito (Japonija) iš vilnos ir cheminio pluošto išaustas sieninis kilimas su komiksiškai nuotaikinga šiuolaikinio Niujorko gatvės gyvenimo panorama priminė vaikystėje taip atidžiai išžiūrinėtus ir papildomomis detalėmis, prasmėmis, istorijomis kuriamus unitekstus mano kambario kilimuose, raštuotuose tapetuose, margose užuolaidose ir suknelių audiniuose su paveikslėliais.

Audrius Janušonis tekstilės šventei ant trijų stalų patiekė keramikinę puotą akims ir mintims. Vienas ant kito lipo torsai, biustai, rankos, galvos, vyriškis laikė pasemtą sidabrinį šaukštelį, mergelė iškeltomis kojomis rėmėsi į knygą, kažkam vietoj veido stirksojo portugališka keramikinė plytelė, kažkieno galva – įridenta į lėkštę, kažkieno likę tik galūnės, ir, žinoma, kaip niekur nieko – krepšinio kamuolys. Istorijos, atminties puota su laiko apgraužtais profiliais ir siluetais. Tarsi skulptoriaus dirbtuvė, kurioje per laiką susikaupia ištisas archeologinis idėjų, minčių, stilių, formų sluoksnis.

Kitoje salėje trijuose dideliuose ekranuose transliuojamas Liao Chi-yu (Taivanis) video triptikas „Daugiaserijiniai šmėžavimai“ per fone skambančius aplinkos garsus (vaikų juoką, bičių dūzgimą, čiurlenimą, džeržgimą) ir tris šiek tiek nestatiškus to paties natiurmorto kadrus kiek skirtingais rakursais mėgino pasakoti trumpas istorijas be pradžios ir be pabaigos, bet kupinas kontekstų ir užuominų. Tai impresionistiški (manet‘iški) pusryčiai ant žolės, tai melancholiški (trier‘iški) naktipiečiai mėnesienoje po iškelto peilio ašmenimis, tai saldi popiečio (kar wai‘iška) arbatėlė su pyragu. Ironiškas žaidimas pačia natiurmorto sąvoka.

Jūratės Jarulytės spalvingi geometriški „Neracionalūs pjūviai“ priminė art deco stilistinius interjero elementus ir socrealistine tapyba atliktus vamzdynų konstrukcijų portretus, o taip pat įsiskverbimą į kompiuterio smegenis filme „Matrica“ ar didžiulius optinio meno ar 3D atvirukus. Tai paveikslai, kurie praveria tuščią sieną ir išsiveda žvilgsnį į kitą matavimą, į kitą, neracionalų pasaulio, laiko, istorijos pjūvį. Boriso Oichermano (Izraelis) veidrodiniai lakštai, kabantys iš dviejų pusių ir sukuriantys lengvai judančio vėjyje tunelio pojūtį, kvietė tyrinėti vaikštant. Atsispindėjo lankytojų veidai, aplink esančių kūrinių spalvos, iš kažkur krintantys saulės blikai, viskas tįso ilgyn ir kreivyn. Apėmė keistas periferinio regėjimo potyris, o galvoje režisavosi Alisos ir Triušio nuotykiai rytų kovų menų filme, kur veidrodžių karalystėje sutinki ne tik drakoną, bet ir penkiolika kitų „aš“ ir jau nebesi tikras nei dėl vieno iš jų.

Grįžus į sąlyginę realybę pasitiko Naglio Ryčio Baltušniko mozaikos, dedikuotos žmonai (jau vien šitai vertė žiūrėti į kūrinį su papildomu švelnumu). Puikus pavadinimas „Flowers are a girls best friends“ ir dar puikesnė koncepcija – didžiulės juodai baltos mozaikos, t.y. milžiniški „lipdukai“ su barkodu, 8,99 Lt kaina ir pavadinimais „rožytė“, „narcizas“. Greta ant sienos buvo „priklijuotas“ ir beveik 2 metrų ilgio geltonas mozaikinis kainos lipdukas apvalainais kraštais „79,99“, primenantis ir sovietinių gydyklų Druskininkuose baseinų dugną, ir F.Beigbederio išpuolį prieš reklamą knygoje „14,99“, ir Vilniaus gatves puošiančią, reklaminiu veidu, savotiška sostinės etikete tapusią spalvingąją kostiumų fėją ponią Roželę.

Kituose dviejuose M.Žilinsko rūmų aukštuose meno kūriniai dar labiau interaktyvėjo. Sadik Kwaish Alfraji (Irakas) video animacija „Sizifas ruošiasi demonstracijai“ užkabino dėmesį savo monochromiškumu ir geometriškumu, aliuzija į animuotą kompiuterinį žaidimą, komiksą – penkios eilės po šešis sizifus, savyje tempiančius akmenį vis kita poza. Tarsi visi išorinio pasaulio sunkumai ir vidinio gyvenimo našta tarsi koks guzas susimestų vis kitoje galūnėje, vis kitoje kūno vietoje. Dėmesį patraukė ir menininko kilmės šalis – Irakas. Esame pakankamai saugios laisvos kapitalistinės šalies žiūrovai, todėl kiekviena reta žinutė, mus pasiekianti iš ten, kur vyksta karas, maras ir badas, baksteli šiek tiek smarkiau, priverčia suklusti ir skirti bent sekunde daugiau savo dėmesio, nes tikėtina, kad tokios šalies kūrėjas turės per daug ko pasakyti, kad meluotų, maivytųsi ar provokuotų iš neturėjimo ką veikti. Ką, pvz. savo video performanse „Anatominis teatras“ išdarinėja Silvia Giamarone (Italija), siūlu ir adata iš tiesų prisiuvinėdama prie aktorės kaklo odos baltą nėrinių apykaklę. Fiziologiška, konseptualu, paveiku, bet supranti, kad tai kyla iš tokio nepakeliamo milanietiško podiumų sterilumo ir manekenių kautynių, ir hiperrealistiškas anatomiškumas taip ir lieka anapus ekrano, nesujaudinęs.

Tuo tarpu iš toli labai viliojusi Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės instaliacija – daugybė grubių standžių rūbų, panašių į triko milžinams ar sumo imtynininkams, priėjus nuliūdino. Kadangi mano telefonas nebuvo išmanus, o elektroninį prietaisą, priklausantį prie parodos, jau nešiojosi kiti žiūrovai, likau tik grožėtis grafiškais QR kodais, pritaisytais ant kiekvieno rūbo tarsi etiketė. Tiems, kas galėjo juos perskaityti, kiekvienas rūbas šmaikščiai pasakojo apie savo dėvėtojo būdo savybes. Kaip teigė parodos aprašyme autorės, nepaisant rasinių ir socialinių skirtumų, mes esame paženklinti dar ir likimo „etikete“.

Atskira salė buvo skirta Gao Yuan (Taivanis) ir jos kiniškai nusaldintoms nuogalių fotografijoms „Naujoji epocha“. Iš jų dvelkė švelnia ironija iš XIXa. tapybos pasiskolintai romantizuotai nuogo moters kūno pateikimo pozai „įklijuojant“ ją į kontrastingą industrinį peizažą – dūmuose skendinčių gamyklų ar purvinos statybvietės foną. Ironiškai nuteikė ir „gliansiniai“ moterų (ir vyrų) aktai ant obuolių, rudeninių lapų krūvos ar saldžiame saulėlydyje. Kai kurios moterys bvuo išsitatuiravę ar įsivėrę auskarą į lūpą, o kartu su jomis pozavo žalia gyvatė ar atversta biblija. Kinai dažnai pradžiugina savo linksmu požiūriu į kičą. Šis atvejis – irgi vienas iš tokių.

Turbūt labiausiai išreklamuota ir ypatingą visų smalsumą žadino Patricia Piccinini (Australija) ir josios paroda „Nematoma saulė mumyse“. Savo kūriniais ji siekia budinti empatiją smarkiai kitokiam. Jos silikoniniai monstriukai primena keistus deformuotus žmonių-nebežmonių kūnus, tešlos gabalus, hiperrealistiškas antropomorfines būtybes, atgrąsias, bet tuo pat metu keliančias užuojautą. Šiam jausmui pastiprinti savo skulptūrose ir fotografijose ganėtinai šlykščias būtybes ji įtraukia į dialogą su mums įprastai empatiją, švelnumą ir besąlygišką meilę keliančiais, globos reikalaujančiais gražučiais vaikučiais. Tuo pačiu menininkė žongliruoja ir su mūsų fobijomis.Taip sulošiamas dvigubas žaidimas – sukyla nerimas, apima pavojaus jausmas, norisi apsaugoti mums įprastą ir gražų pasaulį nuo susidūrimo su nenuspėjama anomalija. Bet čia pat tenka pripažinti, kad būtent šis, mums įprastas ir savas, savotiškai saugus pasaulis nesiliauja kurti sąlygų būtent tokių anomalijų atsiradimui. Užtenka pagalvoti apie genetiškai modifikuotus maisto produktus, cheminius ginklus, klonavimą ir kitus vis geriau įvaldomus susinaikinimo įrankius, kurių dėka Piccinini fotografijos baisiai greitai nebeatrodys tokios fantasmagoriškos. Kiekviena fantastika savyje dažnai turi realios prognozės galimybę.

Kelios valandos vėsiose salėse praėjo nejučia. Minčių klajones nuo vienos koncepcijos prie kitos retkarčiais paskanindavo nugirsti nuoširdūs ekspozicijas prižiūrinčių močiučių pokalbiai apie nuskintus obuolius, kepamus pyragus ir anūkų pasiekimus. Leidžiantis laiptais žemyn teko perbristi „atminties-užmaršties“ upelį, ištekėjusį iš perlaistytos vietinės oranžerijos. Tarp bienalės lankytojų teko sutikti daugybę užsieniečių, mamą su penkiomis dukromis, kelis būrius draugų iš Vilniaus, nemažai vaizduojamuoju menu susidomėjusių vaikinų, kas nuoširdžiai džiugino. Išėjus Alėjoje laukė pašerpetojęs Soboras ir prisiminimas apie a.a. kunigo Mikutavičiaus pamokslus, pilnus poezijos ir paprastos gyvenimo filosofijos, ragaišiais, sūrių, rūkyta žuvimi ir medumi nukrauti mugės prekystaliai. Plakatai skelbė apie Kaune apsilankysiančio šiandien pasaulyje vieno žymiausių architektų Mario Botta paskaitą, ir apie tai, kad „Kaune – kaip Kine“. Ir neapleido stiprėjanti nuojata, jog visi kontekstai, koncepcijos, rakursai, atmintys, vizijos jau seniai susipynę į bendrą vientisą unitekstą, belieka kiekvienam savyje išsitreniruoti sąmoningumo raumenį, kad galėtum nuolat tą daugiasluoksnį unitekstą, o gal paprasčiausiai – pasaulį – įgyvendinti ir išgyventi.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



4 komentarai(-ų)

  1. Linas iš Gao wrote:

    Gao Yuan – menininkė, o ne menininkas. O aktus ant obuolių, priešingai, demonstravo ne vien moterys 😉

  2. Neringa Julia wrote:

    Nuostabus tekstas, ačiū autorei. Iki šiol turėjau galimybę apie Kauno bienalę sužinoti tik iš kuratorių interviu, asmeninių informacijos apie autorius paieškų internete ar ipristatomųjų filmukų ir draugų atsiliepimų. Šis tekstas toks.. neįtikėtinai profesionalus meno istorišku požiūriu, tačiau tuo pačiu metu toks ‘unpretentious’ (nemanau, kad ‘nepretenzingas’ yra geriausias šio žodžio vertinys, todėl rašau tiesiai angliškai). Man buvo gera skaityti, ir svarbiausia, kad skaitydama jaučiausi lyg su manimi kažkas nuoširdžiai (!) dalinasi savo pastebėjimais ir jausmais, be intencijos (kuri deja dažnai lydi meno kritikus) pademonstruoti savo beribes kultūrines žinias ir „pastatyti savo skaitovą į vietą“.

    Šis straipsnis, kaip ir pati bienalė, išties kalba apie Unitekstą, žmogiška, natūralia, mums visiems pažįstama ir suprantama kalba. Dar kartelį, bravo meno kritikei Agnei Bieliūnaitei.

  3. Neringa Julia wrote:

    Agnei Biliūnaitei*, atleiskite už spausdinimo klaidą.

  4. […] 2013 10 06, kafehauzas.lt, Agnė Biliūnaitė […]

Parašykite komentarą