Metafizinis „Pero Giunto“ cirkas

P

Vis dar prisimenu šių metų „Sirenų“ festivalį. Savaitė su užsienio ir lietuvių spektakliais šį kartą buvo tarsi ilga neskubri popietė vartant spalvingus įvairių šalių žurnalus ir skaitinėjant skirtingas intriguojančias istorijas.Gal nebuvo didesnių intrigų, pasipiktinusių mitinguotojų  prie teatro durų ar gilesnių dvasinių prasivėrimų. Tačiau net praėjus keletui savaičių po paskutinio spektaklio vis dar yra apie ką pamąstyti prisiminus. O tai jau pakankamai daug.

P

Labiausiai lauktas ir ryškiausiai regimojoje atmintyje įstrigo OskaroKoršunovo „Peras Giuntas“. Oslo Nacionaliniame dramos teatre, taigi – su norvegais aktoriais, pastatytas chrestomatinis H.Ibseno veikalas buvo pristatytas Menų spaustuvėje. Intrigavo ne tik tai, kaip O.Koršunovas ir P.Giuntas – du ypatingos fantazijos personažai – išsiteks mažytėje Juodojoje salėje (dėl to spektaklis, matyt, buvo rodomas du kartus). Prie durų teko susigrumti su minia dėl sinchroninio vertimo ausinių. Prigesus šviesoms publika buvo lėtai instruktuota kaip susirasti vertimo kanalą ir paprašyta – jeigu kartais nutrūktų transliacija – nekelti panikos ir tiesiog pasimėgauti nuostabia norvegų kalba. Paprasta sinchroninio vertimo maniera „atliekama“ teksto lietuviška interpretacija vienu moterišku balsu iš pradžių priminė pigiai užgarsintus užsienio filmus internete. Tačiau ilgainiui, dėka žmogiškojo gebėjimo prie visko prisitaikyti, smegenys sugebėjo atsidalinti ir viena ausimi iš lietuviško teksto fiksuoti reikšmes, o kita –  iš norvegiškojo gaudyti emocijas.

Peer_gynt_torshov_2011_027

Nors mokykloje kiekvienas esame „praėję“ ir odisėjas, ir giuntus, ir pragaro ratus, visgi čia „Perą Giuntą“ išgirdau tarsi pirmą kartą. Pajutau jį turint kaulus, raumenis, kraują, seiles, baimes ir jausmus. O.Koršunovas eiliuotą penkių veksmų pjesę drąstiškai sutraukė iki pusantros valandos. Toks epinės istorijos tirščių išgraibymas ir meistriškas patiekimas ryškiaspalviuose induose kamerinėje aplinkoje įmurkdė žiūrovus į kunkuliuojantį veiksmą ir vyksmą, praplėšdamas net sinchroninio vertimo izoliaciją.

7830606188_0b45a86e17_z

Scenoje po cirko palapinės apskritu stogu šviesų ir muzikos (kompozitorius – Antanas Jasenka) mainėsi, kūrėsi ir nyko Pero Giunto aplankytos vietovės, sutikti žemutiniai ir aukštutiniai pasauliai. Jis pats visą laiką išliko centre, tarsi kryžkelė iš esmės būtų žmogaus egzistencijos metafora, vizualizuota spektaklyje vikingiška valtimi, iš kurios į dangų stiebėsi vyšnia (arba tiesiog medis plačiąja prasme). Šioje vietoje tiesiog privalau nulenkti galvą prieš scenografijos ir kostiumų dailininką Vytautą Narbutą. Nors jis jau penkiolika metų gyvena Islandijoje, neseniai turėjome progą pasimėgauti jo ir O.Koršunovo tandemu J.Marcinkevičiaus „Katedroje“. Interviu apie ją ir apie scenografo darbą apskritai kalbintas dailininkas sakė: „Scenografija nėra tik iliustracija, dekoras ar veiksmo erdvės apipavidalinimas, tad viskas yra svarbu – istorinės studijos, kultūrinio, socialinio konteksto analizė, alegorijų, simbolių reikšmės, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, vidinis išsibarstymas ir vėliau susirinkimas savęs, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas ir dar velniai žino kas…“. „Pere Giunte“ tų metaforų, simbolių ir įvaizdžių buvo taip pat galima prisirankioti pilnus krepšius. Kūrėjai H.Ibseno pjesę, kurios veiksmas vyksta XIXa., remiasi pasakomis bei tų laikų norvegų visuomenės satyra, pasirinko atskleisti per ironišką metafizinį cirką, smagiai pamėklišką karnavalą, ryškiaspalvį mitologinį bordelį. O švelniai vulgarūs personažai apvilkti tarsi paties A.Tulūz-Lotreko įkvėptais kostiumais, ne tiek pridengiančiaisi, kiek pabrėžiančiais luošinantį gyvenimo aštrumą.

Peer_gynt_torshov_2011_013-1024x682

Čia, Lietuvoje, mes galime žaisti su Donelaičiu, na, dar su Šekspyru. O štai su Ibsenu elgtumėmės atsargiau. Norvegai, turintys šimtus „Pero Giunto“ pastatymo versijų, galėjo sau leisti atrakinti visiems iki skausmo žinomą tekstą atrakinti tarsi iš kitos pusės, praverti istorijos užpakalines duris. „Sukūrėme metafizinį cirką, kuriame didžiausia atrakcija ir fokusu tampa mirtis. Norvegai pakvietė mane „Perą Giuntą“ susprogdinti iš vidaus. Tai – avantiūra, tačiau pats Pero Giunto personažas yra nenuilstantis avantiūristas, tad turėjau savotišką jo leidimą rizikuoti. Nusprendęs kurti spektaklį pagal klasikinį kūrinį, tikrai negali nueiti lengviausiu keliu. Turi su pjese įnirtingai susigrumti, diskutuoti, nuolat perklausti – ką jis sako dabar?“ – teigė O.Koršunovas. „Pagrindinis herojus yra nepaisantis jokių ribų, melagis, ypatingai egocentriškas bei įsimylėjęs save ir pasaulį“. Jis savyje turi kažką nestabilaus – savotišką pamišimą ir polinkį į riziką, kas atriboja nuo sureguliuoto, struktūruoto gyvenimo. Fantasmagoriška personažų kavalkada įsuka Perą Giuntą (aktorius – Øystein Røger) į siautulingą pagundų, baimių ir abejonių psichologinį sūkurį, verčiantį permąstyti mūsų pasiryžimą gyvenime, mūsų vertybes, nuostatas ir kompleksus, bekeliaujant nuo vienos kryžkelės prie kitos. Kol kažkuri iš jų tampa paskutinė.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą