Baltas miestas

IMG_9614

Rudolfo Olgiati namo detalė

Nedidelis, atokus, toli nuo didesnių miestų ir nelabai kam žinomas miestelis. Viena vertus, nė nelabai svarbu, kaip jis vadinasi, galima būtų, patogumo dėlei jo vardą sugalvoti, arba pavadinti būdvardžiu, kaip senovės keliautojai atlasuose minėdavo imperijų pakraščių miestus, akcentuodami kokią nors jų savybę, dažniausiai kvepiančią, spalvotą ar kitaip suteikiančią tikrumo tolimam miestui ir miglotam jo aprašymui. Miestelio pavadinimas vokiečių arba retoromanų kalba kildinamas iš žodžio upė, ir tikrai čia ji teka, tačiau atokiai, išgraužusi kvapą gniaužiantį ir širdį dainuoti verčiantį kanjoną – žalčiu susirangiusi ir žalią savo – Reino – vandenį plukdanti į didžiuosius miestus.

Baltasis, gal taip pavadinčiau miestelį 1070 m aukštyje, kažkur per vidurį tarp upės ir uolinių kalnų sienos, saugančios nuo šiaurinių vėjų. Tame tarpe (tiesiogine prasme) besidriekiančiame klonyje baltuoja miestas. Sakoma, kad jei niekur aplink dar nėra sniego, jo būtinai bus bent jau čia – apie Falerą, Laksą ir… Flimsą.

Autobusas sustoja, keleiviai išlipa, ir prasideda miestas. Nedidelis ir stelbiamas akmeninių horizontų, pilkų, baltų, žalių, mėlynų juostų, laužčių, kurios keičiasi, keičiantis perspektyvoms, lygiai, kaip ir gatvių namai. Flimse yra keletas namų, apie kuriuos verta parašyti. Pirmiausia, pačioje centrinėje dalyje, raiškiu kontrastu drąsūs ir paprasti iš dalies kaimiški namai. Baltos mūrinės sienos, atliepiančios pirmąjį, tačiau pavasariu kvepiantį sniegą, ir čia, ir ten, toli, danguje. O prie tų sienų, kitos sienos – iš tvirtesnių, ir iš visai kęžtančių rąstų sukonstruotų ūkinių trobesių. Šitas aiškus, skambantis ir stebinantis derinys vis atsikartoja, vis atsiranda, tai vienoj, tai kitoj gatvėj, tarsi miestietiška aplinkuma nė kiek neįtakotų kaimietiško gyvenimo būdo. Ir akivaizdu, kad tikrai neįtakoja, bent jau nekeičia jo, nes šalia šviežio betoninio, juodai dažytų lentų ir plačiastiklių sienų (mediniais rėmais) namo-studijos kvepia pavasariu ir kaimišku gyvulių kvapu. Šalia, senamiestiškoje gatvelių-kiemų-praėjimų struktūroje pro stambių kreivų rąstų plyšį kiša galvutę ožka, kitur girdisi braškėjimas ir šnarėjimas, o puikaus architekto Valerio Olgiati (kafehauzas.lt/2012/06/valerio-olgiati-pastatas-kaip-objektas/) namo stikle atsispindi sekmadienis ir keleivio striukė. Nesvarbu stiliai, nesvarbu laikmečiai, paskirtys, įvaizdžiai. Viskas, kas buvo, ir dar tebėra, viskas, kas atsiranda ir pasikeičia, egzistuoja kartu. Kantono banko skyrius, laikrodžių parduotuvė, perkrypęs ožkų tvartas ir medinė vandens kolonėlė – kai pagalvoji, kitaip ir negali būti. Niekieno negriaunami tie tvartai šitaip ir stovi, ir stovės, kol bus auginamos ožkas, kurias rudenį reikia parvesti iš pievų. Pagrindinėje gatvėje stovi vienas nebenaudojamas tvartas, pro retą kreivų rąstų tinklą boluoja sienos. Rąstai senučiai, bet greičiausiai dėl puikaus plataus šveicariško stogo, kuris niekada nebuvo dingęs , prakiuręs ir nuo kurio niekada nebuvo nupuvę vandens latakai, visi iki vieno rąsto – savo vietose. O už jų širmos – naujos sienos ir nauji stiklai, tarsi už žaliuzių, tarsi pasislėpus. Toks architektūrinis žaidimas, kiekvienam laikmečiui – savotiškas, bet vis permąstantis tą pačią vietą, vis geriant iš tos pačios vandens kolonėlės. Už kampo – atviresnėje gatvės pusėje  – betoninis penkiaaukštis, lyg tarp kitko atkartojantis stačią Glaruso Alpių sieną, lyg koketuojantis su ja, lyg rimtai nešantis kalnietiško modernizmo idėją.

Untitled-3

Be kita ko, Flimsas ir kurortas, bent jau toks įspūdis, tokia nuotaika. Pagrindinė via nuvingiuoja žemyn, į pakraštį, kur prasideda miškas, miške takas, pilnas žmonių, su šiaurietiškomis lazdomis, su vežimėliais ir ramsčiais, ir visi keliauja ežero link. O jis – smaragdinis, kartais turkio žalumo, skaidrus ir neįtikimas, kaip scenovaizdžio piešinys iš rusiško baleto. Tai šiame Kaumos ežere Olgiati suprojektavo balto luito restoraną, laiko akmenį ateities poilsiautojams ir architektams, kurio nepriėmė flimsiečiai, kurio niekada nebus realybėje. Nes demokratija, ir bendruomenė sprendžia, kokia aplinka jai patinka.

Švarus baltas tinkas, stori mediniai langų rėmai – paprastas namas.  Langai nedideli, sienos storos (kad būtų šilta), nuožulnus stogas, viskas, ko reikia geram namui, ir ne iš pirmo sykio pastebimas architekto braižas – skirtingi langai, užapvalintos angos, paliktas kūrėjo mąstymo pėdsakas – ko reikia žmogui, kuris čia gyvens, ar tai bus gražus namas..? Laikas ir žmonės atsakys. Ir atsakymą galima spėti, nes visas Flimsas pilnas namų, tarsi iš Rudolfo Olgiati rankų – tai jau nebe vieno žmogaus mintys, bet viso miesto savastis, sąmoningai ar ne, toliau plėtojama ir kuriama augančio miesto išraiška, tik čia tokie kalnai, tik čia toks sniegas, tik čia šitie flimsiški namai.

IMG_9625

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą