AURAfrika. IV diena

Šeštadienį, rugsėjo 21 d. nebelijo. 23-iasis „Auros“ festivalis Kaune sukosi toliau, tačiau jau ėmė ryškėti nuovargio ženklai – spektakliai pradėjo vėluoti nebe po 10-15 minučių, bet ištisą valandą, žmonės foje šnekučiavosi vis vangiau, sutiktos kolegės iš „Ne[w]kritikos“ judėjimo atrodė kaip po (kultūrinio) bulviakasio.

Raudona. Egzistencijos.

Maroko choreografas ir šokėjas Taoufiq Izeddiou Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje pristatė spektaklį „Aaleef“. Spektaklis, inspiruotas Arabų Pavasario, kvestionuoja galimybę rinktis stovint ant laisvės slenksčio, įtampą tarp tradicijų ir modernumo, socialinę veidmainystę.

Scenos viduryje sukabinti prožektoriai įsižiebdami viena eilė po kitos tarsi sudalina spektaklį į tris emocinius lygmenis. Tiesa, prožektoriai nukreipti į „Rūtos“ salės mūrinę galinę sieną, tuo tarpu pats šokėjas du trečdalius spektaklio šoka šiapus konstrukcijos, t.y. šešėlyje, prieblandoje, užribyje. Ir tik trečioje dalyje persirengia raudonomis pėdkelnėmis, įsikimba į raudoną moterišką rankinę, pasidažo lūpas, pridengia akis dryžuotais akiniais ir išlenda į prožektorių šviesą, kur ironiškai švaistosi raudonai-baltais žeidlapiais, roko muzikos atlikėjų mėgstamomis pozomis, gliansinių viršelių veidams būdingomis mimikomis. Šis farsas, skambant ekscentriškąjai „Tiger Lillies“  muzikai, priešpastatomas pirmojoje dalyje vykusiai vidinei kovai su asmeniniais, nematomais, todėl gal būt tik įsivaizduojamais demonais, fobijomis, pagundomis, šokėjui mosikuojant kumščiais pasilypėjus ant dviejų postamentą primenančių kolonėlių. Antrojoje dalyje lyriškai po sceną išvinguriuotas šokėjo ir muzikanto, grojančio tradicine stačiakampe Artimųjų Rytų gitara, choreografinis pasivaikščiojimas – tarsi nedrąsi meditacija vartant senąją arabų poeziją smėlio dykumoje spiginant žvaigždėms. Visgi nerišlus beveidžio juodo silueto bandymas atpažinti savąją tapatybę tradicijoje išvirsdavo tai perdėm droviu tipenimu paskui tradiciją (muzikantą-melodiją), tai nerangiai tiesmuku ropštimusi jai (jam) ant kupros. Tradicija jau yra išbaigta, įsikurti joje ar ant jos šiuolaikiniam žmogui vietos nebepakanka, nuo jos anksčiau ar vėliau nuslįstama ir vėl tenka atsistoti ant savo paties kojų, kalbėti savo paties kalba. Šis fiziškai atskleistas suvokimas išvirsta į drąstišką atomazgą – trasnvestitišką karnavalą, spalvingą savęs išviešinimą, farsą, siekiant bent jau scenoje atpažinti savo egzistencijos kontūrus, formą ir atrasti kuris kelias veda pirmyn į save, jeigu atgal į save, į tradiciją sulįsti nebeįmanoma.

Tiesą sakant, spektaklis „Aaleef“ buvo gana estetiškas šviesotamsos, spalvų, muzikos, netikėtų judesių kaitos prasme. Ir rašant šį tekstą jis gana lengvai leidosi iškoduojamas, atrakinamas. Tačiau sėdint prigesintoje salėje ir žiūrint jį gyvai buvo apėmusi tokia nykuma ir nuobodulys, kad norėjosi atsistoti ir išeiti (pirmą kartą per visą šių metų festivalį). Salėje skambėjo galinga Ninos Simon, Tiger Lillies muzika, kuriai nebereikia jokios papildomos vizualizacijos, nes ji pati iš savęs – kaip jau pripažinta tradicija – yra išbaigta, daugiaprasmė ir prisotinta pakankamai. Toji muzika tarsi per dideli drabužiai nuslįsta nuo T.Izeddiou kuriamos spektaklio tapatybės ir apnuogina per daug smegenims ir per mažai sielai subalansuotą spekatklio mėsą.

Prožektoriai užgęsta. Šokėjo rankose įsukta raudona lempa primena mūsų laikų sutemas didmiesčių labirintuose ir kažkieno egzistenciją gelbstinčios greitosios pagalbos švyturėlius. Užgęsta ir ji. Aklinoje tamsoje lieka keista trajektorija judantys ir mirksintys du raudoni akinių apskritimai. Egzistencija – su geriau ar menkiau įsisąmoninta, išreikšta, išgyventa tapatybe – tėra menkas šviesos taškelis kosminėse visatos sutemose. Net jei ji ir susidvejinusi.

Balta. Korespondencijos.

Meninkės Nelisiwe Xaba ir Kettly Noel iš Pietų Afrikos ir Malio žiūrovus grąžino į Didžiąją salę, kur pristatė spektaklį „Corespondances“. Šokėjų bendradarbiavimas susirašinėjant, susitikinėjant tarpiniuose miestuose virto daugiaprasmiu ir originaliai išbaigtu susišokimu.

Spektaklio pradžioje scenoje ant skersinio sukabintos šešios pakabos pilkų  drabužių maišų, ant grindų – pilki batų maišeliai. Skirtingos vėliau scenoje pasirodžiusių merginų tapatybės, vaidmenys ar net gyvybės. Dialogas prasideda tarsi sceninis susirašinėjimas – iš pradžių pasirodo viena, paskui – kita, ir tik po kurio laiko jiedvi susitinka akis į akį. Tarsi katės nepatikliai tyrinėja, uostinėja ir ragauja viena kitą, kol per lytėjimą atpažįsta panašią dinamiką, panašų ėjimo per gyvenimą ritmą, greitį, kryptį ir nuo tada kelionę tęsia dviese – koja kojon, suknelė suknelėn, bučinys į bučinį.

Scenoje yra nuolat persirenginėjama pagrėžiant tai eleganciją, tai seksualumą, tai valiūkišką mergaitiškumą, tai atletiškumą. Iš lagamino ištraukta balta lėlė nepaprastai ilgu liemeniu, irgi aukštakulniais ir kiek šiurpoku išvarvėjusiu veidu, tarp šokėjos rankų ir kojų atlieka užburiančius akrobatinius triukus. Iš už kulisų ištraukiamas mikrofonas su stovu ir į žiūrovus rėžiama feministinė kalba palydima ilgo riaugėjimo. Ištempus į apšviestą scenos vietą stalą, vyksta paaugliškas sinchroninio Annie Lenox dainos „Sweet dreams“ vertimas į gestų, šiuo atveju – stereotipų – kalbą. Vėliau viena iš šokėjų susirango po stalu ir bjaurios baleto pedagogės maniera prievartauja likusiąją ant stalo atlikinėti pagrindinius baleto žingsnius. Antroji, pasirišusi ant kupros skarą su glėbiu vaikystės lėlių, mėgina baleto žargoną – attitude, assemble, battement, chasse, croise, pas de cheval  – perfrazuoti į buitinę judesių kalbą, kol iš šokėjos išbyra visos „lėlės“ – afrikietiškas palikimas, identitetas, autentiškumas ir lieka universali moters figūra.

Paskutinėje scenoje abi šokėjos persirengia ištisiniais maudymosi kostiumėliais, paslepia plaukus po permatomomis dušo kepuraitėmis ir, sulipę ant stalo, žvelgia aukštyn į iš viršaus nusileidžiančias didžiules kriaukles ar modernius šviestuvus primenančias baltas pūsles. Iš jų tarsi iš karvės spenių baltomis čiurkšlėmis ima švirkšti pienas. Šlapia pieno spalvos skysčio metafora apsuka visą reikšmių kaleidoskopą: motinos pienas, vyro sperma, pienelis veidui. Tačiau tuo vakarėlis tik prasideda – dvi iš pieno plaukusios gulbės pasileidžia čiūžčioti ir slysčioti per šlaipią ir slidžią tarsi ledas sceną, horizontalėje atlikinėti suktukus, kuriuos ledo šokėjos atlikinėja vertikalėje. Dvi moterys tarsi viena kitos atvaizdai, sliuogiantys veidrodiniu scenos paviršiumi.

Septyniose pieno upėse, kaip dainuoja Anie Lennox, belieka laikyti galvą iškeltą ir judėti pirmyn. Nes moteris, žvelgdama į veidrodį, įgauna vis daugiau pasitikėjimo savimi priimti save tokią, kokia yra – trapią ir stiprią, kopijuojančią ir originalią, mėgstančią pinigus ir romantiką, elegantišką ir gaivališką, švelnią ir brutalią, švarią ir purviną. Tarsi niekaip nesusifokusuojančios dvi tos pačios moters versijos – galvoje ir veidrodyje, kuriančios, reflektuojančios ir vėl perkuriančios save iš vakar į rytoj.

Šis tekstas yra kritinio rašymo projekto apie šokį „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą