AURAfrika. II-III dienos

Tarptautinio šokio festivalio „Aura‘23“ antrąją ir trečiąją dienomis toliau karaliavo juodojo žemyno trupės iš Senegalo ir Nigerijos.

Žodžiai mikrofone

Antrąją festivalio dieną Kauno dramos teatro didžiojoje salėje pasirodė moteris, apie kurią foje jau buvo šnabždamasi kurį laiką, kuri ir pati po tą foje plaukiojo tarsi juodoji gulbė – fatališka, charizmatiška, išskirtinio profilio ir stiliaus Senegalo legenda, choreografė ir šokėja Germaine Acogny. Teigiama, kad ji sukūrė savitą šokio kalbą, o savo veikla ypač prisideda prie Afrikos šokio ir kultūros ambasadoriavimo visame pasaulyje.

Spektakliu skambiu pavadinimu „Songook Yaakaar“ choreografė prisipažįsta siekianti žmonėms kalbėti apie Afriką, kurios šie nė kiek nesupranta. Siūlo baigti juokavus ir tyčiojusis, geriau pasirinkti šokį kaip laivą ir perplaukti per visą šio pasaulio blogį ir judesiu apdainuoti vis dar kraujuojančias Afrikos žaizdas.

Ganėtinai plakatiškas, lozunginis ir didaktiškai sentimentalus spektaklio aprašymas, deja, persikėlė ir į sceną, į kurią G.Acogny įėjo pirmiausia ne žingsniais, o žodžiais – iš žiūrovų salės nešina mikrofonu ir paprasta prancūzų kalba pasakodama apie išvyką į turgų, nešvarių skalbinių skalbimą viešumoje, vardų prasmę ir apie tai, kad pritrūko šampūno. Žodžiai, būtent žodžiai visą spektaklį pynėsi ir painiojosi tarp kojų, tarsi papildydami, šnekėdamiesi su choreografija, bet iš tiesų subanalindami, suplokštindami ir subuitindami ganėtinai kuklų pluoštą choreografinių frazių, kurias taupiai atliko geroką patirties ir metų bagažą turintis kūnas.

Nors pretenzija buvo kalbėti apie skaudančią vidinę Afriką, scenoje šioji ir toliau buvo pristatoma per stereotipus, lengvai atpažįstamas klišes, turistinius video ir audio elementus. „Aš tiesiog einu ir praeinu“ buvo sakoma prancūziškai ir čia pat sutitruojama angliškai. Ir iš tiesų šokėja visą spektaklį tiesiog lėtai ėjo iš paskos sau pačiai ne tik nuo scenos žvilgsniu sekdama save einančią video, bet ir čia ir dabar, Kaune, sekdama sau pačiai, tai, kuri kažkada Afrikos šokio kelyje paėjėjo pakankamai toli, kad būtų sekama paskui.

Scenos kampe užsirūkiusi pypkę ji toliau rinko ir dėliojo globalius žiniasklaidos žodyno žodžius tarsi antraštes: klimato atšilimas, rūkymas, Č.Darvino teorija, alkani Afrikos vaikai. Iš viso banalybių srauto įsiminė keletas lakesnių frazių: afrikietiškas aforizmas apie tai, kad net ir labai ilgai vandenyje išbuvęs rąstas visgi netampa krokodilu; ir kontraargumentas teiginiui neva afrikiečių tragedija slypi nesugebėjime įeiti į istoriją – seniausios Žemėje moters palaikai – 3 mln. metų senumo Lucy –  rasti būtent Afrikoje.

Galiausiai viskas išvirto į komišką farsą, kai, užsimaukšlinusi „globalizacijos“ kepuraitę ji ėmėsi agituoti visus pakilti iš vietų, skanduoti „mondialisation“ (globalizacija) ir smagiai pakratyti užpakaliukus. Salė įsiaudrino ir išdrąsėjo, vyko masinė balsų ir kūnų mankšta, tačiau beliko tik viltis, kad publika susivokė tapusi akivaizdžiu įrodymu globalaus manipuliavimo kitų skauduliais ir kitų tradicijomis, įpakuotomis į neadekvačias pakuotes ir sufasuotomis lengvai pakeliamais kiekiais. Globalizacija. Pasaulizacija. Vulgarizacija. Banalizacija.

Nebereikėjo rodyti per visą ekraną prie lūpų pirštą priglaudusių Afrikos vaikų, barstyti po sceną kraujo raudonumo žiedlapių, vardinti pasaulio lyderių moterų pavardžių ir mąsliai žvelgti į vandeny plūduriuojančią žvakės liepsną. Buvo ir taip per daug pasakyta, per mažai nutylėta, per mažai pasitikėta judesiu.

Žodžiai iš dainos

Trečiąją festivalio dieną Kauno dramos teatro Rūtos salėje spektaklį „Mano močiutės ašaros“ pristatė taip pat Senegalo choreografas-šokėjas Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack. Po G.Acogny patirties spektaklį pristatanti citata „Atkurdamas [savo močiutės] paveikslą, jis norėjo kalbėti išnaudojamų vaikų ir smurtą patiriančių moterų vardu“ nuteikė gana kritiškai. Visgi scenoje nebuvo taip blogai. Iš už tinklo, nukabinėto įvairiausiomis lėlėmis (maždaug 35-iomis baltaveidėmis ir tik 1 tamsiaveide) iššokavo ryškiaspalvis sijonas, iš pradžių primenantis orangutangą, varlę ar pasakiškai atgijusį kubilą. Po truputį iš personifikuoto drabužio (aliucija į močiutę iš mažo vaiko perspektyvos?) radosi rankos, kojos, torsas, tūkstančiu kasyčių apipinta galva, šokis, atmintis, istorija. Gal sutapimas, bet pasakojimas ir vėl, kaip ir prieš tai rodytuose Afrikos choreografų spektakliuose, prasidėjo nuo „nugaros šokio“, t.y. šokėjas kurį laiką šoko nusisukęs, tiksliau – nugaros raumenimis atsisukęs į žiūrovą, tarsi atbulai, aklai, o gal baimingai artintųsi į nepažįstamą teritoriją.

Rudos kojinės iki kelių ir metalinės apykojės suintrigavo, tačiau iš plataus ryškiaspalvio juostuoto sijono išgimdytas baltas gumulas tą netikėtumo atmosferą čia pat išsklaidė. Istorija apie nepakeliamai sunkų (šokis klūpomis, pritūpus) senos moters afrikietės gyvenimą buvo inkrustuota pusbrangiais šablonais (atsikartojantis smurtiškas pilvo vanojimas kumščiais ar gundymas apnuoginant šlaunį). Visgi pro juos švietėsi neabejotinai puiki šokio technika ir subtiliai valdomo kūno nuogas grožis.

Kaolack‘o įkūnyta moteris kodiniu pavadinimu „močiutė“ rezonavo su M.Gimbutienės iš istorinės užmaršties pakylėta storapilve Europos pramote Žeme, su višta perekšle, meilės ir darbo verge, grožio deive, karingąja amazone. Kol galiausiai vienos konkrečios bevardės moters kasdieniai vargai virtuvėje, kieme, laukuose, gatvėje (audio dekoracijos) susipynė, buvo išjausti, suausti, universalizuoti Afrikos moterų balso –  Ninos Simon – dainoje „Ne me qui te pas“  ir tarsi karūna apvainikavo choreografinį spektaklio kūną.

Liuterio Kingo žodžiai

Dar vienas vėlų penktadienio vakarą pristatytas spektaklis – Nigerijos choreografo Kingsley A.Odiaka monospektaklis „ašVIENIŠAS“ sau, šviesos ruožui, elektros lemputei, stalui, radijo imtuvui ir M.Liuterio Kingo retorikos šedevrui „Aš turiu svajonę“.

Pirmas dešimt spektaklio minučių ekrane plaukė blankios citatos, kurių bendras vardiklis vėlgi buvo  perdėm akivaizdus: „Perkame/darome/šnekame/etc. vis daugiau, bet turime/padarome/susišnekame/etc. vis mažiau“.

Titrams išblyškus į sceną įspindo prožektoriaus spindulys, kuriuo, tarsi upe, tarsi savotiškas Jarmush‘o negyvėlis nugara įšliuožė šokėjas. Spektaklis iš aprašymo turėjo būti apie vienatvę stovint priešais rytuose kylančią saulę. Tačiau tema nuslydo nuo dvasinės aukštumos į socialinę pakalnę – rasinės lygybės, nesmurtinės kovos, žmogiškojo orumo link. Šokėjui užsilipus ant stalo ir pasukiojus radijo imtuvo rankenėlę „pavyko“ pagauti paties M.Liuterio Kingo garsiają prakalbą, šiek tiek primenančią baptistinį pamokslą, šiek tiek – lietuviškas Sąjūdžio kalbas, šiek tiek – neseniai apsilankiusio Dalai Lamos paskaitą. Dideli vyrai skelia dideles kalbas, byloja didingais žodžiais, apipila klausytojus dideliais žodžių kiekiais, kurių užtenka ilgam po jų pačių ir jų epochų mirties. Palikuoniams belieka naudotis jais (tarsi muzikiniais takeliais),  išvaikščioti, išmindžioti juos savosiomis mintimis, įsiūti į plevėsuojančias idėjų vėliavas savąjį kaspiną/žvaigždę/žodį ir tarsi visiems vieną himną, vieną maldą išsakyti savąją, autentišką didžiosios istorijos versiją, močiučių ir senelių istoriją. Nes mirusieji mums kalba gyvųjų lūpomis.

Šis tekstas yra kritinio rašymo projekto apie šokį „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą