Šokio linksmybės. Žydai, prancūzai ir sakuros

Kasmet pavasarį, ištvėrę žiemą, kurį laiką intensyviau jaučiame tai, kas svarbiausia, vertinga. Dažnai tai taip ir lieka neapčiuopiama, neretai – nenusakoma. Ir amžina – iš to, kad laikina ir gyva tik čia ir dabar. Kol tai nusibaigia, nuvysta, nunyksta ir lieka tik amžina nuojauta apie vertingus dalykus, kuriuos kadaise patyrėme, apie jų laikinumą ir baigtį realiame laike.

Vilniuje, Neries kairiajame krante laikinai sužydėjus sakuroms gegužės 7-ąją pavasaris įsisuko į Lietuvos šokio sceną. Literatūriška, bet šiųmetį „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį būtent „Vertingais dalykais“ – Izraelio choreografų Edmondo Russo ir Shlomio Tuizerio spektakliu „Precious things“ (2012 m.) – Nacionaliniame dramos teatre atidarė Paryžiaus nacionalinės aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos jaunimo baletas. Trupė, jauna savo amžiumi – 18-23 metų, tačiau labai techniška ir energinga, choreografų viziją išpildė tiksliai, nors gal kiek per sekliai. Spektaklyje įvairiausi – gana asmeniški, bet lengvai atpažįstami ir universalūs, vertingi dalykai supinami į ritualizuotą vertybių, brangenybių vėrinį. Jame vienas greta kito ir ant kito gula intymūs gestai, asmeninės patirtys, grupiniai išgyvenimai, bendražmogiški ieškojimai ir atradimai. Žiūrovų akys spektaklio metu bėgioja šokėjų kūnais tarsi pirštai knygų nugarėlėmis. Tarsi apžiūrinėtų knygų lentyną svetimuose namuose, kurioje šalimais taikiai sugyvena BiblijaKamasutraOrganizacijų vadyba ir XXI a. poezijos tomelis. Užgriebta daug istorijų, tačiau svarbiausia rišančioji medžiaga – vadinamasis partneringas (bendradarbiavimas).

„Spektaklis pateikiamas kaip savotiškas perėjimo ritualas, per kurį „vertingi dalykai“ tarpusavyje susiejami nelyginant  įvytos ir perduodamos vertybės“ teigia kūrėjai. Ir iš tiesų – scenoje vyksta nuolatinis vertingų gyvenimo patirties „knygų“ stumdymas, grupavimas, vartymas, citatų išrankiojimas ir jų kartojimas. Pasitelkiant partneringo techniką šokėjai kuria labai technišką ir sklandų sąmonės, atminties srautą, kuriame išnyra ne tik jausmų nuotrupos ar įvykių seka, bet ir ryškiausios gyvenimo teatro detalės, dekoracijos – raudoni akcentai: vestuvinė rožių puokštė, žiedlapiai, byrantys nuo lubų ir įgaunantys papildomą vertę, nes siūlo paralelę su žiedlapių krūva legendinės choreografės Pinos Baush spektaklyje arba žiedlapių lietumi filme „Amerikietiškos grožybės“. Visgi, nors akis mėgavosi maloniu kūnų judėjimu, smarkesniam minties išjudinimui pritrūko tos vertės, kuri tarsi kristalas – užauga einant metams su perskaitytomis knygomis ir prasivėrusia dvasine gelme.

Labai lauktas antrasis Izraelio choreografas Itzikas Galilis lietuvių publikai pristatė spektaklį „Tylos gramatika“ (2012 m.), kurį atliko tas pats Paryžiaus jaunimo baletas. Choreografas yra kūręs spektaklius tokioms pasaulyje garsioms trupėms, kaip Štutgarto baletas, Gulbenkiano baletas, Vinipego karališkasis baletas, Nacionalinė Batsheva šokio trupė, Nyderlandų šokio teatras, Scapino baletas ir kt. Tylos gramatika choreografas vadina tą ypatingą tylos erdvę, kuri visada išlieka dviejų žmonių santykiuose, dėka kurios atsiranda daugybė neteisingų interpretacijų ir, tuo pačiu, gražiausių vaizdinių. A. De Sain- Exupéry tylą vadino sielos erdve, kurioje ši išskleidžia sparnus. Tyla apskritai apima visa, kas egzistuoja ar galėtų egzistuoti ir verčia mus tai vienaip ar kitaip interpretuoti ir suvokti. Vadinasi – ir susikalbėti.

I.Galilio spektaklyje kalbėjimasis ir tylos būvis taikliai materializuojami šviesų pagalba (dail. Yaronas Abulafia). Pasirinktas gana geometriškas, perimetrinis tylos „užstatymas“ prožektorių projektuojama šviesa iš viršaus ir iš šonų. O į tą šviesą nuolat įkliūna kūno kalbos nuotrupos, patys „kalbantieji“ ir „besiklausantieji“. Aiškus kūno ir judesio artikuliavimas ryškioje šviesoje ilgainiui lieka menkiau suprastas nei triukšmas šešėliuose: „Gali girdėti daug triukšmo tarp sakinių – tyloje“ (I.Galili). Scenos prietemoje, pasąmonėje, o gal sąmonėje natūraliai besirutuliojanti mintis auga, šakojasi, nunyksta ir vėl prisikelia. Tačiau į eterį ištariama tik mažoji to mąstymo proceso dalis. Taigi, norint suprasti ką žmogus sako, reikia perprasti, ką jis tyli, kokia gramatinė struktūra, forma slepiasi po tais keliais aiškiai ištartais arba neaiškiai numyktais padrikais žodžiais, kokia vidinė minties logika atveda jį prie vienokios ar kitokios išvados. Vis dar pakankamai dažnai klystame ne taip suprasdami, interpretuodami, priimdami už gryną pinigą arba nerimtai pažiūrėdami į tai, ką kiti bando mums pasakyti. O labiausiai – ką mums kalba savo nužodintais prisilietimais. Matyt, tylos gramatika – sunkiausia pasaulyje gramatika, kuriai išmokti prireikia ištiso gyvenimo. Ir gal būt išėjimas anapus šio garsinio pasaulio, fizinė mirtis – vilties teikiantis ženklas, kad žmogus nebepražus, pagaliau visiškai susikalbės ir bus suprastas. Šį netekčių pavasarį tai šiek tiek guodžia.

Trečiasis Izraelio choreografų vakaro spektaklis – Hofesho Shechterio „Uprising – extract“ (2006m.). “The New York Times” teigia, kad tai laukinis, kupinas šiurkščios fizinės jėgos, kartu maniakiškai tikslus ir detalus kūrinys Spektaklio estetiką ir energiją pasufleravo 2005 m. Paryžiaus priemiesčiuose jaunuolių sukeltos riaušės. Tai trumpa (vos 15 min.), tačiau labai taikli, uždeganti, išauganti ir pražystanti revoliucijos demo versija šokio scenoje. Paties choreografo kurta muzika kupina kraujo spaudimą keliančios energetinio dinamito ir užverbuojančios ritmikos. Aštriai ir negailestingai naudojamos šviesos (dail. Lee Curanas) – eilė prožektorių, kabančių tiesiai šokėjams virš galvų, žiebia tiesiai žiūrovams į akis. Choreografijoje akivaizdi aliuzija į prancūziškos gatvės gyvenimo aktualijas, atskiri judesiai cituoja riedutininkų, parkūrininkų, breikerių, kvartalo gaujų ar gatvės eitynių plastiką, pozas, jaunuolių komandinius ir vaidmenų žaidimus, muštynes tarpusavy ir vienybę prieš kažką didesnio už juos.

Kaip festivalio organizatoriai ir žadėjo, „Naujasi Baltijos šokis“ šiemet prasidėjo su daug šokio-šokio. Prancūziškoji šokio mokykla, „supiršta“ su šiuo metu ant bangos plaukiančia Izraelio choreografine mokykla, žiūrovams pasiūlė neabejotinai skanų pyragaitį. Publika plojo atsistojusi, nors toks emocionalus reagavimas į spektaklius mūsuose jau tampa perdėm įprastas. Matyt, iš paniurusių šiaurės rytiečių saulei šiek tiek pakepinus atvirstame tikraisiais šiaurės Atėnų gyventojais, besidžiaugiančiais tuo, kas judru, skanu ir linksma. Visgi, pirmuosiuose spektakliuose kiek per akivaizdžiai jautėsi choreografinės konstrukcijos, judesių tinkleliai, o gal tiesiog šokėjų jaunas amžius ir dar neužsiauginti dvasiniai raumenys, kurie labiau pridengtų spektaklio griaučių struktūrą ir amortizuotų gilesnę žiūrovo mintį. Tarsi pilnai išsiskleidę sakurų žiedai, kurie savo trapiu grakštumu ir svaiginančiu kvapu apgaubia juos maitinantį ir dangop keliantį sumedėjusį vyšnios kamieną.

Agnė Biliūnaitė
Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo
Perpublikuota iš Dance.lt

 



Parašykite komentarą