Šokanti gofruoto kartono dykuma

again and a gain
come again
…and again, it might not happen..

Šia daina prasideda nerimastingai lauktos Norvegų trupės „zero visibility corp“ ir choreografės Ina Cristel Johannessen spektaklis „Vėl“ (2012m.). Iš šių keturių eilučių tampa aišku, kad spektaklio stuburas – cikliškas pasikartojimas, nuolatinis mėginimas ir nuolatinė baimė, kad gali nepasisekti.

Scenoje septyni šokėjai nuolat keičia vieni kitus, kol galiausiai finale į sceną susirenka visi, tarsi dalyvautų gyvenimo lenktynėse. Tiesa, tos lenktynės – greičiau orientacinės, ne maratonas, nes judama įvairiomis kryptimis.

Šokėjų aprangai pasirinktas elementariausias sprendimas – juodos-baltos deriniai, šiek tiek primenantis orkestro muzikantų aprangą. Asociacija su orkestru neatsitiktinė, nes noizinę elektroninę muziką keitė gyvas atlikimas akordeonu ir dekonstruotu fortepijonu (daužant plaktuku, trypiant kojomis ir kutenant plaukais) bei gyvas dainavimas. Muziką, bendradarbiaudamas su trupe ir choreografe, kūrė švedų kompozitorius Marcusas Fjellstromas, o įrašė – „NorrlandsOperan“ simfoninis orkestras. Todėl fojė buvo smagu sutikti nemažai ir šiuolaikinės muzikos kūrėjų.

Apskritai publika buvo gausi ir įvairi, remiantis nugirstais pažįstamų ir nepažįstamų pokalbiais, daug kam tai buvo vienintelis arba vienas iš keleto pasirinktų aplankyti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklių. Panašu, kad dalis atėjusiųjų nenusivylė, nes plojo atsistoję. Visgi nemaža dalis po spektaklio stoviniavo po trimis Stanislovo Kuzmos mūzomis ir rūkė apie nuobodulį, monotoniją ir ištęstumą. Aštuoniasdešimt minučių visgi reikalauja galingo energijos koncentravimo, o jeigu ji skleidžiama tuo pačiu meditatyviu būdu, žiūrovui tenka arba medituoti kartu, arba dirbti ir akylai stebėti detales, užkabinamus kontekstus, techninius sprendimus, muziką. Gal dėl pastarosios atmosferinio simfoniškumo jaučiausi tarsi būčiau Vagnerio operoje. O gal dėl plačių šokėjų mostų, ilgos ir nuožmios kūnų kovos su žemės trauka, akivaizdžių sąsajų su kasdienybe, buitinių tarpusavio santykių perkeitimo ir išgryninimo iki abstraktaus, pakylėto, grynojo judesio. Fabulos ignoravimas šiuo atveju kūrė didingą nuojautų misteriją.

Visgi neabejotinai svarbiausią vaidmenį šiame norvegų spektaklyje vaidino dizainas. Pirmiausia – šviesų (dail. Kyrre Heldal Karlsen), kuris atkartojo kuklią monochrominę kostiumų gamą ir žaidė šviesotamsa bei šviesos judesio keliamomis galimybėmis. Elementarus prožektorių mirksėjimas į jų šviesą suminkštinančius skydus, šešėliavimas tai apšviečiant šokėjus, tai panardinant juos į prietemą išryškinant jų šešėlius. Atsisakius papildomų spalvų buvo išvengta diskotekos efekto ir dar labiau sustiprintas muzika, choreografija ir dekoracijomis kuriamas misteriškas paralelinis laikas ir paralelinė erdvė. Nerimo, grėsmės, ilgesio, laikino nusiraminimo, amžino ieškojimo nuojautomis per šviesą buvo žaidžiama panašiais principais kaip meninėje animacijos grafikoje, o tai kūrė savarankiškai judantį srautą.

Tuo tarpu pagrindinis džiaugsmas akims ir mintims šiame spektaklyje tapo dekoracija, t.y. kelių metrų aukščio gofruoto kartono judančios sienos, įgaunančios tai rudą, tai aukso, tai ochros atspalvį. Iš pradžių tvarkingai ištiesta per visą scenos ilgį didžiulė kartono „armonika“ ilgainiui pajuda iš savo vietos ir ima slankioti, vinguriuoti po sceną tarsi laiko vėjui pavaldūs gyvenimų smėlynai, tai užspaudžiantys, prislegiantys ir sunaikinantys, tai suteikiantys užuovėją ir šešėlį, tai paslepiantys nuo aplinkos, tai sukuriantys sceną šokėjų santykiams plėtotis, tai susitraukiantys ir atveriantys baltą neužkariautą erdvę. Ypatingas objektas nukėlė į nostalgišką šešiasdešimtųjų interjerą, kurio fone, regis, ir laikas tekėjo lėčiau, ir žmonės bendravo giliau, ir grįžtama prie esmės ir prasmės būdavo dažniau. Gyvačiukėmis besivartantis kartonas scenoje priminė metalines spirales iš vaikystės, kurias „nuleidinėdavome“ nesibaigiančiais daugiaaukščių laiptais vėl ir vėl, užhipnotizuoti judesio, kuriam negyvą kūną prikeldavo pirminis impulsas, „pagautas“ į tarpus oras ir išjudinta pusiausvyra, nusitempianti paskui save visą virtinę vingių. Spektaklis, vėl ir vėl mėgino švelniai išjudinti iš pusiausvyros, paskui virtinę estetinių dizaino stebuklų nusitempti žiūrovų mintis, priversti juos paleisti kėdžių ranktūrius ir pasiduoti išviliojamiems į judančius smėlynus.

Meditatyvi bardo būsena antroje spektaklio pusėje vis labiau ir labiau pradėjo panėšėti į nenugalimą snaudulį. Todėl verta paminėti, kad iš to snaudulio galingai ir nepamirštamai pažadino paskutinis choreografinis akcentas – temstant scenos prožektoriams ryžtingai į publiką atžingsniuojanti šokėja. Šviesoms galutinai užgesus dar buvo girdėti jos artėjantys žingsniai ir akimirką atrodė, kad ji tuoj nupuls (kažkodėl norisi sakyti „vėl“) į mus.

falling in love again,
never wanted to,
what am I to do,
I can’t help it

Agnė Biliūnaitė
Nuotraukoas Dmitrijaus Matvejevo.
Perspausdinta iš Dance.lt

 



Parašykite komentarą