Karo veiksmai šokyje ir meilėje

„Tamsus duetas apie praeitį ir ateitį, apie susitikimą prieš tai išsiskyrus“, – taip Izraelio choreografo Roy‘aus Assafo šokio spektaklis „Po šešerių metų“ (2011 m.), apibūdintas festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programėlėje. Menų spaustuvėje gegužės 7-osios vakarą jį atliko pats choreografas ir šokėja bei spektaklio bendraautorė Hadar Yonger-Harei.

Bežiūrint šį nepaprastai jautrų ir išjaustą duetą, atliktą ypatingai artimame kontakte, todėl dvigubai intymesnį, prisiminiau neseniai skaitytą rusų šiuolaikinio rašytojo Michailo Šiškino „Laiškų knygą“. Štai keletas epistolinio dueto citatų, kurios atliepia tai, ką skleidė šokėjų duetas: „Nežinojai, kad žmonės pykstasi iš visų jėgų, o susitaiko tik pusiau, ir taip kiekvieną sykį nuo meilės nurėžiama dalelė, ir ji tampa mažesnė ir mažesnė“. Ir čia pat: „Suprask, aš tas, kas įmylėjo tave į šį pasaulį, […] kuris todėl ir yra pasaulis, kad jame mirštama, tačiau gyvenama toliau.“

O dabar išgirskite, kaip iš tolumos vis garsiau pateka Bethoveno „Mėnesienos sonata“ ir pritemdytoje tuščioje erdvėje, savotiškame minčių koridoriuje prasilenkdami akimirkai susiliečia dviejų žvilgsniai – tiek, kiek reikia prisiminti tai, ką abu stengėsi pamiršti. Dvidešimt neįtikėtino intensyvumo minučių, per kurias judėdami meditatyviu „slow motion“ ritmu pralekia šešeri nesimatymo metai kartu su visa priešistore, kurios žinoti mums nelemta. Suvokti, kas vyko tuos šešerius metus iki dabarties akimirkos, galime tik žvelgdami į tai, kas išskyrė mus pačius…

Būtent į asmeninius pasimatymus su savosiomis išsiskyrimų ir susitaikymų istorijomis netrukus buvo išlydėta vis sausakimša Menų spaustuvės Juodoji salė. Neabejoju tuo, nes ypatingai nuogam dvasine ir nepaprastai intymiam fizine prasme seansui pasibaigus publika negailėjo grįžtamojo ryšio – energijos papliūpa aplodismentais ir šūksniais užgriuvo grįžusius nusilenkti atlikėjus-kūrėjus.

Tai būta galingo ir tuo pat metu labai paprasto spektaklio apie žaibišką atmintį, kuri scenoje išpiešia gyvate besirangančią laiko spiralę – choreografinį piešinį, kuris veda akimirką apakusius aplinkai du žmones iš dešiniojo artimiausio scenos krašto, vingiais ir elipsėmis per visą sceną į kairįjį tolimąjį scenos kraštą, iš Čia ir Dabar į Ten Kažkada. Bethoveno muziką į sceną „įmyli“ spengianti minimalistinė elektronika – ir būtent toks įsiūbavimas geriausiai nupurto nuo šios nepakeliamai populiarios melodijos pigias asociacijas su plastmasiniais suvenyriniais pianinukais Europoje ar šiukšliavežių sirenomis Tolimuosiuose Rytuose. Lieka tik amžinas žmonijos paširdžius skalaujantis Liūdesys. Didžiulė sidabrinė mėnesieniška Melancholija genealaus muziko garsais apsemia šokėjų kojas, rankas, kaklus ir parveda juodu atgal vienas į kitą iš tų skirtingų kontekstų, kuriuose jie patyliukais ilgėjosi vienas kito. Ir nesvarbu, užtruko akimirką ar šimtmetį – žmonių poravimosi ritualas buvo, yra ir bus pats gražiausias ir pats liūdniausias reiškinys šiame mirtingame, tačiau amžiname pasaulyje.

Ten, kur nėra nei vaikų, nei motinų, tu esi Laikas, be praeities ir be ateities. O ten, kur nėra nei mylimųjų, nei žmonų, tu ir vėl esi gyvūnas, instinktas, grynoji būtis – šia Alessandro Baricco mintimi norisi pradėti antrąjį to paties vakaro ir to paties choreografo R. Assafo spektaklį „Kalva“ (2012 m.). Tatai visai kitokios nuotaikos, energetikos ir estetikos spektaklis, paremtas hebrajų daina apie Šešių dienų karą 1967 m. ant Amunicijos kalvos. Scenoje skambant karinio orkestro muzikai pasirodo trys vyrai. Ir čia prasideda jų karas su savimi, savo instinktais, aplinka, kitais, bandymas išlikti savimi, žmogumi ar bent jau gyvu. „Izraelio šiuolaikinis šokis labai skiriasi nuo Europos šokio mokyklų. Jis tiesiog kitaip plėtojosi. Jame nemažai folkloro elementų, įnešusių ugnį. Be to, Izraelyje absoliučiai visi privalo tarnauti armijoje, ir tai turi įtakos. Su kuriuo Izraelio choreografu ar šokėju šnekėsi, pokalbyje visada išgirsi tą aspektą – kariuomenė. Kaip tauta jie turi ugningą energijos užtaisą ir armija prideda savo, o tai atsispindi šokyje.“ Interviu Rūtai Oginskaitei pasakojo Berlyne gyvenanti šiuolaikinio šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė.

Choreografas R. Assafas taip pat ne išimtis. Tad ant jo „Kalvos“ trypia simbolinis trijų vyrų būrys, virstantis tai trimis nesutaikomomis tautomis, tai nedarnia, nesuvaldoma kariuomene, tai akimirksniu susitaikančiais berniūkščiais, tarsi žinduolių jaunikliai besigalynėjančiais iš neturėjimo ką veikti. Tai, kas pradžioje, ypač muzikos ir šmaikščių gestų pagalba primena jaunų energingų vaikinų apgyventas kareivines, ilgainiui transformuojasi į karo lauką, apsėstą pergalę bei skausmą ant kritusiųjų kaulų šokančiaisiais. „Jie yra mirę ir visada tokie liks… Jie nešios tą žinojimą dvigubame sielos dugne. Kaip siaubo kontrabandininkai“ knygoje apie vyrus rašė A.Barrico, lyg būtų rašęs apie „Kalvą“.

Finalinis matisiškas trijų nuogų savo siela vyrų ratas užsidaro, įsisuka ir pratęsia amžinąjį pasaulio judėjimą. Tomis pačiomis rankomis jie susiima sveikindamiesi ir mušdamiesi, tais pačiais gestais pliaukšteli per petį palaikydami ir pastumdami, tuo pačiu žvilgsniu kviečia prisijungti ir atsitraukti. Esmė lieka niuansuose, kuriais užsižaidžia ir nebemoka grįžti į taikią pradžią visko nesugriovę ir nepaneigę. Kiekviena nauja taika stovi ant didžiulės karo griuvėsių kalvos. Kiekviena nauja daina gimsta iš vyno vynuogių, kurias palaistė prieš mus dainavusiųjų kraujas. O kiekviena šokio scena – mūšio laukas, kuriame  vėl ir vėl susirungia tautos ir asmenybės. Kitaip sakant, šiuolaikinis šokis – kukli niekada nesibaigusio pasaulinio karo alternatyva plačiau paplitusiam krepšiniui ir futbolui. Ir šiomis dienomis Izraelio pergalės šiame lauke akivaizdžios.

Agnė Biliūnaitė
Nuotraukos  Dmitrijaus Matvejevo
Perspausdinta iš Dance.lt



Parašykite komentarą