Upė ir moteris

„Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nelauktai pasiduodamos.“ – ši Oskaro Vaildo mintis taikliai suriša išsidraikiusius choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklio „Klajojančios upės“ premjeros galus į vientisą liniją. Aršūs ar valiūkiški puldinėjimai ir netikėti atsitokėjimai, veržlūs suktukai ir desperatiški nuopoliai, skaidrus polėkis ir geliantis keliaklūpsčiavimas – tai vis raktažodžiai iš balandžio 24-osios vakaro Menų spaustuvėje, kur įvyko paskutinis studentų šiuolaikinio šokio festivalio „Shock Academia“ spektaklis. Keturios šokėjos įkūnijo keturias moteris, kūnais erdvėje išbraižiusias skirtingas fizines ir dvasines patirtis. Skirtingos suknelių spalvos sufleravo skirtingą personažų brandą: balkšva paauglystė, kruvina jaunystė, smėlini viduramžiai, peleninė senatvė. Kaip sakė choreografė, nepagražinta, neromantizuota spektaklio estetika kvietė pamatyti moteris tokias, kokios jos yra iš tikrųjų. Siūlė iš patyriminių išnarų, dvasinių senvagių susipinti savo sklandžią pasaką.

Manoji buvo apie vis patvinstančias ir vis nusenkančias upes, mėginančias prisiminti nuo ko jos prasidėjo ir kuo baigsis, išbūti save tuose krantuose, kuriuose esti įlieti jų vandenys, išliūliuoti tas dainas, kurios sudėtos jų dugnuose, išbarstyti pakeliui tuos akmenis, kurie leidžiasi ridenami ir aplenkti tuos, kurie joms nepasiduoda. Apie upes, klaidžiojančias pirmyn-atgal po savo ilgą ir vingiuotą atmintį, kurių krantuose nendrės tarsi milžiniškos blakstienos drėksta nuo sapnų ir ginasi kilus vėjui. Upės, kurios vis iš naujo pramina sielai kelią išdejuodamos, iššnabždėdamos, išalsuodamos erdvę aplink save, net jei ertmė prasibrauti į priekį – tik lūpinės armonikėlės skylutės.

Pati spektaklio siužetinė linija, mizanscenų seka ir logika sukėlė neišbaigtumo, eklektiškumo įspūdį, priminė iš upės išžvejotą atsitiktinį turinį (dramaturgė – Teklė Kavtaradzė). Užgriebti net keli labai skirtingi ir, beje, netikėti scenografiniai-akustiniai sprendimai, nors iš jų puikiausiai gautųsi du atskiri spektakliai.

Pradžioje tiesiog stebuklingai žaidžiama mažais lengvais putoplasto rutuliukais, kurie plaikstosi ore tarsi snaigės, vinguriuoja gyvačiukėmis po grindis tarsi pustomas sniegas, nugula ruožais tarsi subraižytas upės ledas (scenografas – Arūnas Adomaitis).

Pabaigoje šviesų pagalba (šviesų dailininkas Andrius Matusevičius) išryškėjo antrame scenos plane stovėję metaliniai „meldai“ – maždaug trijų metrų aukščio metaliniai strypai, kuriuos rankomis, drabužių kraštais, plaukais kliudydamos šokėjos čia pat kūrė optinius ir akustinius efektus. Išties labai sėkmingas choreografės Airos Naginevičiūtės bei garso ir muzikos režisieriaus Vlado Dieninio kūrybinis tandemas. „Klajojančios upės“ – vienas iš tų retų spektaklių, kuriuose gyvai išgaunamas garsas tampa nebe antraplaniu, foniniu, bet pagrindiniu veikėju, lygiaverčiu scenos partneriu, reaguojančiu ir provokuojančiu šokėjo reakcijas. Šia kryptimi galima dar eiti ir eiti atsisakant papildomų garso įrašų, nebūtinos butaforijos ir paliekant tai, kas tik čia ir dabar išjudina garsą ir įgarsina judesį. Pasirinkus grynesnę formą toks šokio spektaklis galėtų sėkmingai būti pristatytas šiuolaikinės muzikos festivalyje ir puikiai priimtas publikos, kuri į šiuolaikinio šokio spektaklius gal būt ateina nedažnai.

Prasidedanti, tvinstanti, ištekanti, skandinanti ir išdžiūnanti, aplenkianti ir nunešanti, perbrendama, bet neperprantama, pažabojama, bet išsiveržianti iš savęs, kas akimirką vis kita, kas dieną vis kitaip graži – upė ir moteris.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą