Šok(i)o akademija. Lietuviškas metalas ir latviškas pankas

Antrasis „Shock academia“ festivalio vakaras Menų spaustuvėje žadėjo mozaiką studentiškų darbų iš Vilniaus, Klaipėdos ir Latvijos. Foje būriavosi gerokai daugiau giminių ir pažįstamų, nei pirmąjį vakarą. Logiška – juk ir scenoje pasirodys daugiau atlikėjų. Tiesa, perbėgus akimis programėlę paaiškėjo, kad dvi iš penkių lietuviškų miniatūrų šoks jau vakar matytas Airos Naginevičiūtės kurso penketukas iš LMTA: Marija Baranauskaitė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė ir Justina Miškauskaitė. Ką gi, puiki proga merginoms sublizgėti.

Vakarą pradėjo choreografės Rūtos Lelytės miniatiūra šmaikščiai pretenzingu vardu „Struktūra arba kitas paukštis“ penkioms prieš tai minėtoms merginoms. Šokiu norėta pakalbėti apie gyvenime mechaniškai nusistovinčią tvarką, rutiniškas judesių sekas, kurias vykdome nebesusimąstydami, nebeįdėdami į tai savęs – ar tai būtų trajektorija nuo šaldytuvo iki sofos, ar šokio pamoka. Ir nors kūrinys susidėjo iš kelių skirtingo charakterio ir dinamikos dalių, viskas, ką šiuo metu prisimenu – tai puokštė labai neįprastai skambančių kompozitorių pavardžių: Vladas Dieninis, Seefeel, Nguzunguzu, Asmus Tietchens. Spektaklis priminė įprastą šiuolaikinio šokio trenažą, kuris užsitęsė ir, mokytojui išėjus, virto kiek laisvesne improvizacija. Visgi šokėjos, atrodo, mėgavosi judėjimu, nors vėliau supratau, kad greičiausiai mintimis krypo į „Valsą prie upės“, bet apie šią miniatiūrą kiek vėliau.

Choreografės Juditos Grabauskienės miniatiūra „Atpildas“ sau ir Auksei Mikalajūnaitei (kurso vadovė Jolanta Vymerytė, LMTA) ėmė žiūrovų dėmesį labai muzikalia John Cage muzika ir kraujo raudonumo besiplaikstančia suknele. Scenoje save puikiai atstovėjo kėdė, aplink kurią meistriškai tarsi pati karalienė Bona sukosi choreografė. Tuo tarpu kiek kitu atspalviu apšviestoje scenos pusėje eifmaniškai-choliniškiems raudonosios judesiams kontrargumentavo baltosios beveik Barboros Radvilaitės agonija. Jos priešmirtinių traukulių, t.y. atpildo, priežastis taip ir liko neaiški. Laimėtojų šioje gėrio-blogio, o gal gaivališkumo (raudonis) ir skaistumo (baltumas) dvikovoje irgi neliko. Sulig paskutiniais akordais ant scenos linoleumo krito abi. Apyseklį siužetą gelbėjo fantastiškai išraiškingas choreografės profilis, pirštai, aštri judesių elegancija ir, žinoma, suknelės kuriamas teatras, ypač pirmosiomis miniatiūros minutėmis.

Choreografės Aušros Krasauskaitės pasakiška miniatiūra „Pamečiau tave“ sau ir Dariui Beruliui (kurso vadovė Agnija Šeiko, KU) įkūnijo ir ištylėjo tai, kas telpa gerame lietuviškame eilėraštyje ir ko, beje, nė krislo nebus vakaro pabaigoje parodytame latvių spektaklyje. Nesu didi estų šiuolaikinio kompozitoriaus Arvu Part mylėtoja, bet šių dviejų šokėjų dėka jis man suskambėjo ypatingai švelniai ir nostalgiškai. Scenoje buvo galima justi besidraikančius voratinklius, besiplaikstančius pienės pūkus, dar šiltas vienas kito pėdas, delnus, pienu ir medum kvepiantį mylimojo viršugalvį. Ne viename tautiečių spektaklyje vis pasigesdavau to ypatingo, unikalaus, asmeniško vyro ir moters santykio. Čia gi jis buvo beveik biografiškas. O tame ir slypi meno fokusas – kai privatūs nepakartojami kūrėjo patyrimai ir išgyvenimai, ištraukti iš gyvenimo į sceną, ima susikalbėti su žiūrovo asmeninėmis istorijomis ir taip tapdami universaliais. Pati choreografija nebuvo perdėm sudėtinga, būta daug pakartojimų, tarsi priedainių liaudies dainoje, siužetas taipogi nelinko nei į tragizmą, nei į filosofines klampumas. Džiugu, kad klaipėdiškiams pavyko toks skaidriai lengvas šokis, atsispyręs  V.Jasukaitytės eilėraščio: „Dabar ieškau tavęs visur/ ir negaliu rasti/ Negalėsiu ramiai numirti, žinodama/ Kad pamečiau tave/ Paslėpiau/ Ir niekas niekada neberas.“

Choreografė Auksė Mikalajūnaitė (kurso vadovė Jolanta Vymerytė, LMTA) solo miniatiūrą „Siuvėja“ atliko pati. Džiugu, kad buvo panaudota lietuvių kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muzika. Šokiu siekta išmatuoti atstumą tarp realybės ir svajonės. Bet svajonė, greičiausiai, buvo per abstrakti, o realybė – per daug nereali. Todėl ir pats spektaklis pasimiršo tą pat sekundę, kai baigėsi. Jaučiu, kad jame būta kažko gražaus, bet nebepamenu ko būtent.

Penktąją ir paskutinę šį vakarą lietuvišką miniatiūrą „Valsas prie upės“ sukūrė choreografė Goda Laurinavičiūtė, o atliko vaikinukais pastiprintas jau minėtas Airos Naginevičiūtės penketukas. Pirmųjų dviejų festivalio dienų kontekste šis pasirodymas išsiskyrė savitu braižu ir išbaigta forma. Tai spektaklis, kurį pasižiūrėjus atminty lieka daugiau, nei tik smagi rusiška daina ar penkios ryškiaspalvės suknelės. Nors publika buvo labai subjektyvi ir asmeniškai susijusi su šokėjais, visgi nesumeluotos ovacijos, prapliupusios vos užgęsus prožektoriams, patvirtino, kad būtent šis kūrinys įkaitino temperatūrą iki virimo ir choreografinė užmačia šį kartą puikiai „pritraukė“, t.y. išskleidė savo skonį ir aromatą. Ypatingai pamalonino vikrūs, organiški, ironiški, aistringi, akrobatiški duetai. Labai gerai, kad nebuvo užsižaista standartine mūsuose formule „vienas šoka/dirba, keturi žiūri“ ir greitai pereita prie įdomesnių trio, kvartetų ir kitų kombinacijų. Atsiradusi lyčių įvairovė akimirksniu pakeitė iki tol tvyrojusią dorovingą ir sterilią atmosferą. Merginos įsišėlo, vaikinai tam „davė“ tvirtą pagrindą. Čia pat atsirado įdomių socialinių bei moralinių aspektų, kurių mūsų jaunieji šokėjai-lyrikai dažniausiai privengia viską nuleisdami, t.y. pakylėdami iki filosofinių dūsavimų. Net tokie, sakytum, įprasti moteriški duetai čia įgavo visai kitokio – raganiško – prieskonio. Taigi, „Valsas prie upės“ kol kas yra mano mažytis džiugus atradimas nupilkėjusiame peizaže, tokia, vadinkim, pirmoji šių metų žibutė.

Vakarą užbaigė Latvijos kultūros akademijos studentų septynetukas, atlikęs choreografo Dmitrijs Gaitjukevičs spektaklį „Aš papasakosiu apie…“. Spektaklyje šokėjai iš tiesų nemažai kalbėjo angliškai apie Brazilijoje kertamas džiungles, alergiją kiaulpienėms, tuščią atomo erdvę, potvynius ir kitus mielus dalykus, kurie turi pabaigą. Spektaklis neturėjo nė trupučio taip būdingo lietuviams romantiškumo, anei egzistencinio liūdesio, nors tekstai ir bandė apeliuoti į pilietišką atsakomybę. Šokėjai bėgiojo po sceną, nuolat kontaktavo vieni su kitais ir vykdė iš anksto jiems choreografo pateiktas užduotis. Žiūrint iš salės aukštumų visa ta betvarkė priminė simfonjono (muzikinės dėžutės) plokštelę, kurioje kiekvienas šokėjas – skylutė tam tikram garsui išgauti. Tik ta „muzika“, kurią šokėjais atliko choreografas, priminė Jurgio Mačiūno fluxiškus išdykavimus ir rimtas kalbas apie absurdą. Po spektaklio prie rūbinių susitikau kitą kritikę. Trypčiojome rūsį užtvindžiusioje hiperbaloje ir ieškojome epitetų, kuriais tiktų pavadinti lietuvių ir latvių šokio mentaliteto skirtumus. Gal būt pirmieji galėtų vadintis metalistais, o antrieji – pankais?

Agnė Biliūnaitė

Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą