Rūta Butkus. Pavlovo šuo, Turkijos oro linijos ir cukraus mana

Trečiąjį festivalio „Shock academia“ vakarą šiuolaikinio šokio publiką masino choreografinis pyragaitis – choreografės Rūtos Butkus premjera raitytu pavadinimu „naujosios N pasaka“. Spektaklis gerokai vėlavo, primindamas prastas mūsuose šokio festivalių tradicijas. Publika skendo gėlėse. Už Menų spaustuvės sienų dar tik temo, nors laikrodis rodė pusę devynių vakaro.

Spektaklio pradžioje, tarsi sureaguodamas į mano neseniai kitoje recenzijoje išsakytą pastabą, šviesų dailininkas (Vilius Vilutis) pademonstravo technines apšvietimo baro galimybes. Prožektorių diskoteka akimoju perkeitė anapus sienų likusią realybę į čia ir dabar praveriamą teatro magiją. Neregimo vandens kapsėjimas fone intensyvėjo, kol įsivyravusią egzistencinę poeziją nušniokštė į unitazą nuleidžiamo vandens srovė. Gintaro Sodeikos (pasirodo!) muzikinis takelis nulydėjo į arabišką naktį, kurioje įsisiūbavo musulmoniška religinė giesmė, auganti ir besimodifikuojanti iki pat spektaklio pabaigos.

Iš už juodos scenos „aprangos“ išniro ryškiai žydra būtybė (solo šokėja – LMTA studentė Justina Miškauskaitė), įspūdingo ilgio oranžiniais „plaukais“ pririšta prie lubų. Figūros androidiškumu ji priminė animacinį avatarą, kostiumo modeliu – dvidešimto amžiaus pradžios nardytoją, spalva ir veido aprėminimu – Turkijos oro linijų stiuardesę, deimantinio blizgesio batais-žudikais – glamūrinę tuštutę (galingų liaupsių nusipelniusi kostiumo dailinkė – Elvita Brazdylytė). Toks personažo talpumas ir imlumas populiariosios kultūros ikonografijai sufleravo, kad žiūrovų laukia dozė ironijos. Sodrios, ryškios spalvos prašėsi palyginimų su daile, tad štai vienas: jeigu šį spektaklį reiktų priskirti paveikslo arba plakato kategorijai, priskirčiau pastarąjai. Ir tai būtų konceptualus, nekomercinis plakatas su lengvai atpažįstamu autoriaus braižu ir smarkiai išreikšta socialine kritika.

Plakatuose dažnai naudojamos citatos ir detalės iš kitų kūrinių, nesvarbu – to paties autoriaus ar kitų. Tą patį galima aptikti ir „naujosios N pasakoje“. Solo šokis prisirišus kasa prie lubų jau buvo matytas prieš metus kitus choreografės ir šokėjos Giedrės Ubartaitės spektaklyje. Iš dangaus tarsi mana dosniai byrantis gabalinis cukrus atsikartoja iš pačios Rūtos Butkus spektaklio „5g vilties“. Nepaisant to, plakato žanras, apeliuodamas į jau žinomus, matytus dalykus, diskutuodamas su jais ar tiesiog juos pašiepdamas, kuria naują savitą realybę ir kitą tiesą.

Spektaklio anotacija pasitaikė kaip reta lakoniška: „Monospektaklis apie N rojų, kai ji Dievą sutiko.“ Mechaniški, nuolat kartojami judesiai nė iš tolo nepadėjo įsukti personažo į dervišišką religinę ekstazę, kokią propaguoja kita Artimųjų Rytų dvasios palytėta choreografė Lora Juodkaitė. Čia netgi priešingai – tiražuojamos judesių kombinacijos ilgainiui „atšimpa“, praranda tikslumą ir „subyra“ taip niekur ir neatvesdamos. Beje, ėjimo čia esama daug, daugiausia – ratu arba kvadratu, iš pradžių – bateliais ant kulnų, vėliau – basomis, keturiomis, galiausiai – į batus įsispyrus delnais. Tačiau visa kūno judėjimo trajektorija priklauso nuo „plaukų“ valios.

Spektaklio kulminacijoje iš lubų pažirusi saldi gabalinė mana tą pavasario vakarą pasirodė skausmingai panaši į vis dar krintantį iš dangaus sniegą. Ilgainiui scena pasidengė baltais korėtais kauburėliais, po kuriuos judėdama šokėja paliko provėžas. Trūko tik „angelo“ pėdsako ir būtų buvusi puiki tuminiškojo „Maskarado“ (kuris, beje, tuo pat metu vyko LNDT scenoje) parodija. Raudonai apšviestas cukrinis sniegas, turkiško, o gal turkio mėlynumo kostiumas ir lietuviško kiaušinio trynio spalvos „plaukai“ – pagirtinas koloritas. Daugiau tokių – ir mūsų Marijos žemė iš tiesų taps rojumi. Ir iš dangaus be išskaičiavimo drebiamas sniegas, o vėliau – ir lietus, regėsis mums švenčiausia mana. Nebereiks nė nusigerti. Pakaks tarsi Pavlovo šuniukams bindzinėti išmintomis vėžėmis nuo vieno cukraus gabalėlio prie kito.

Nuotraukų autorė – Laura Dubickienė

Agnė Biliūnaitė

Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą