Remigijus Venckus. Amnezijos filmas.

„Ko gero, kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje“

Michail Šiškin „Laiškų knyga“

Nežinomas poetas, nepažįstamas skambutis, neatpažintas skraidantis objektas, užmirštas sodas, užkritęs daiktas, išsitrynęs vardas, nebeatmenamas veidas… tušti ekranai, langai, fotojuostos kadrai, kuriuose tarsi slaptuose lagaminuose egzistuoja antras dugnas.

Prasikapstai pro surūšiuotus kasdienybės baltinius, sunumeruotus darbus, susižymėtus susitikimus ir nejučia įslenka salstelėjęs nerimo jausmas. O kas, jeigu taip vėjas, vagystė, neatsargus klavišo spustelėjimas? Trapi tvarka, primesta sąmoningojo aš, staiga atsidurtų priešais krūvą neaiškių praeities fragmentų.

Eiliškumas, chronologija, tematika, net stilistinė vienovė beviltiškai sumaišyta. Ir kas tada belieka, kai atpažinimo mechanizmas užsikerta ir iš krūvos kažkada reikšmingų ir vertų atsiminti nuotraukų trauki veidus, vietas, vaizdus, o jie tau nieko nebesako? Kai nebeišeina priskirti jiems vardų, datų, net geografinių nuorodų?

Tada prasideda atminties archeologija. Maža stiklo šukė, blauzdikaulis, eksterjero fragmentas… purvas ant futbolo kamuolio, skruostikaulių forma, tramvajaus spalva, saulės blikas, šviesotamsa, dulkė foto juostoje ima prašytis konteksto. Mintis ima spurdėti, nenustygsti vietoje, veržtis už regimybės rėmų ir kurti savo pasakojimą, ieškoti priežasties ir pasekmės.

Ir tada tarsi vaikas imi tą nepažįstamą daiktą ir čia pat vietoje sukuri jam pateisinimą būti. Ne tik jam – ir sau. Pateisinimą būti nepamenant tiksliai kodėl čia atsiradai, kaip iki čia ir dabar išgyvenai ir kur tiksliai pasuksi išeidamas pro pirmas pasitaikiusias duris.

Atminties yra tiek, kiek jos gali panešti, kiek pajėgi išsitraukti kyštelėjęs delną atgal į užpakalinę kišenę. Dabarties yra tiek, kiek jos paimi įkvėpdamas ir išlaikai iškvėpdamas.

Kasdien vaikštom po milžinišką įspūdžių biblioteką stabtelėdami prie tų viršelių, kurie ryškiausi, už kurių užkliūna akis ar alkūnė. Likusieji neužkliūna, bet dėl to jie ne mažiau yra. O ir mes patys labiausiai esame, kai užkliūname už kitų, kai jie įsižiūri į mus ir kurį laiką mus atmena. Kai visai netikėtai prisipažįsta, jog štai, apie mus pagalvojo, išvydo mūsų veidą minioje ar stabtelėjo po tuo „mūsų“ žibintu.

Ir tada šviesa išplėšia mus iš archyvinių kadrų dėžutės, akimirkai išryškina mūsų savastį ir primena mums apie mūsų pačių egzistavimo realumą.

Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Amnezijos filmas“ atidaroma balandžio 11d. 16 val. Telšiuose
VDA Telšių galerijoje.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą