„Shock off“ atnašos ant šokio altoriaus

Ketvirtoji diena „Shock academia“ festivalyje buvo skirta šiuolaikinio šokio neprofesionaliems praktikuotojams. „Shock off“ programai pasirinkta erdvė – LMTA teatro cechas Kosčiuškos gatvės rūmuose. Visada labai smagu, kai atsiranda pretekstas išsukti iš įprastų miesto maršrutų į nelankytus pastatus ir kiemus. Mūsuose jau bendriniu tampantis terminas „kišeninė“ tiko ir šiai, maždaug šešiasdešimties kėdžių salei, kuri, be abejo, buvo pilna žmonių. Iš greta sėdinčių kaimynų pokalbio nugirdau, kad vieno iš penkių pasirodymų (beje, paties ilgiausio, taigi ir, greičiausiai, rimčiausio) nebus. Vadinasi, laukė 7, 15, 22 ir 2 minučių trukmės miniatiūros. Jau beveik pamirštas jausmas išeiti iš teatro tarsi iš pamokos – po 45 minučių.

Pirmasis pasirodė kolektyvas „11 jonvabalių“, pristatę choreografės Agnės Ramanauskaitės kūrinį „7 minutės“. Išmetus pradžią ir pabaigą (ritualizuotą kiaušinio virimą ant turistinio dujų balionėlio) gautųsi visai organiškas daiktas. Skambant Leonardo Cohen‘o nuostabiam eilėraščiui „A Thousand Kisses Deep“ būrys merginų labai rimtai šoko. Tiesa, rimtumą kiek švelnino apranga – juodos ir kūno spalvos kombinetės. Visgi reikia pagirti –  buvo paieškota ir surasta gražių choreografinių sprendimų, pavyko sukurti daug dinamikos, asimetriškų pasakojimo linijų. Pasirodymo išskirtinumas – fleitininkė, kuri, kai negrojo – šoko. Neveltui tad turime teatro ir muzikos akademiją po vienu stogu.

Antrosios į sceną išsiveržė keturios merginos, pasivadinusios „GDF“ ir pristačiusios choreografės Ievos Ginkevičiūtės vaidinimą „Azazel“ (nuo pat „Meistro ir Margaritos“ pirmojo perskaitymo dešimtoje klasėje sukau galvą kokia to žodžio „Azazelas“ etimologija, o štai paaiškėjo, kad žydai taip vadina atpirkimo ožį). Labai smagiai sukaltas spektakliukas, ne per daug sudėtingas atlikti, bet tikrai malonus pažiūrėti. O vyriškos kelnės ir į juos sukišti skirtingų spalvų marškiniai ir į kuodukus susukti plaukai leido pasimėgauti kiek kitaip pateiktu moteriškumu. Atpirkimo ožiu čia greičiausiai tapo juodas švarkas, vienas keturioms. Tik netrukus paimtą aukštą natą nusmugdė mokyklinį šimtadienį primenantys ir publiką moralizuojantys intarpai-monologai. Skaitoviška maniera deklamuojami tekstai atsistojus ant kėdės šiuo atveju visai nepasiteisino, buvo pateikta perdėm tiesiogiai, į patį kalbėjimą sudedant per daug ironijos ir žiūrovui nepaliekant nieko kito, kaip tik ironiškai žiūrėti į tai, kaip pateikiama, o ne kas. Vis gi, kai nebuvo skaitoma, švarus tarsi laikrodžio mechanizmas merginų darbas scenoje įsukdavo.

Prieš trečiąjį pasirodymą organizatoriai padarė reikšmingą dešimties minučių pertrauką, per kurią rūkantieji rūkė tarpdury, todėl likusiems salėje teko t.p. parūkyti. Po pertraukos pasirodė studija „Ba.La“, atlikusi choreografės Lauros Banaitytės miniatiūrą „365 sekundės“. Šiam spektakliui jau buvo pasirengta iš esmės – sukurti ne tik kostiumai (dalis jų taip ir liko kabėti ant kabyklos nepanaudoti), bet ir scenografija. Bandoma kabinti kasdienės rutinos ir ją sutrikdančio atsitiktinumo temą. Merginos ego scenoje nuolat gėrė kavą ir nuolat apsiliedavo suknelę, tuo tarpu josios alterego šoko nuogą dvasios šokį. Buvo daug sugriebtų atodūsių (gal ir iš tiesų visi 365?), nuo stalo (ne?)tyčia nutraukta staltiesė su indais, sočiai šokio-šokio, pakankamai gilaus ir gyvo dialogo tarpusavy ar su savim. Mielas, išbaigtas ir, pagal turimus resursus, visai neprastas pasirodymas.

„Shock off“ programą užbaigė neįtikėtinai trumpa dueto „Sol Intentus“ miniatiūra „Tikiu, vadinasi esu“. Iš tų dviejų minučių pamenu tik už rankų susikibusias merginas pavasarinių tulpių rausvumo sijonėliais, kurios trumpai paskraidžiojo po sceną, pasiglėbesčiavo, patraukiojo viena kitą už rankų ir kojų ir finale pergalingai apsikabino, matyt, atradę pamestą tikėjimą, ar ko ten jos ieškojo.

Tad tiek tų pasirodymų. Didelio šoko, atradimo ar nusivylimo nepatyriau. Smagu, kad žmonės šoka. Juk esame dainų ir šokių šalis. Gerai, kad žmonės pasirodo, nes jiems tai – galimybė pasistiebti, paragauti adrenalino, pasišildyti rampų šviesose. Tik visada smalsu kas gi būtent profesionalų pasirodymą padaro profesionaliu? Juk tikrai ne tik etiketė prie režisieriaus ar choreografo pavardės su nurodytu institutu ar akademija. Istorija pilna precedentų, kai neprofesionalas užsispyręs ilgainiui tampa labai netgi originaliu profesionalu. Tik kas tie svarbiausi elementai, kurių pritrūko, kad šio vakaro spektakliai būtų vienu laipteliu aukščiau?

Pirmiausia, mano galva, tai pasirodymo konceptualumas. Mokykliniai vaidinimai, televiziniai šou, provincijos kultūrnamių programos – visi šie reiškiniai pasižymi minties seklumu. O kai seklu, tai pradedama kliuvinėti už visokio dydžio akmenų –buitiškų detalių, stilistinės kakofonijos, butaforijos neapžaidimo, tuščių simbolių sureikšminimo, naivaus nuoširdumo. Neprofesionalas į sceną žiūrovui atneša personažą, choreografinį piešinį, kostiumą, tarsi tą kiaušinį miniatiūroje „7 minutės“. Profesionalas gi į sceną patiekia patį save. Abu šį ritualą sureikšmina, tik pirmuoju atveju ritualas neįtikina publikos. Daugų daugiausia – iššaukia jos padrąsinimą atlikėjui pasimetus ar užuojautą netyčia užsigavus į kėdę. Tuo tarpu profesionalas scenoje nusilaužia visas galūnes, perplėšia širdį ir dar sugeba padrąsinti ir užjausti žiūrovą, kuris išeina atpažinęs, kad tai jam iš tiesų skauda ir kad tai jis ką tik užkliuvo už esmės. Tai tokio profesionalumo noriu palinkėti tiems, kas šį vakarą pasirodė ir tiems, kas dar tik ruošiasi.

Nuotraukos – Pauliaus Peleckio.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



2 komentarai(-ų)

  1. man rodos, kad ši poetė, prozininkė, vertėja, kultūros organizatorė prieš eidama į šokio spektaklius suvalgo porą cepelinų, nes rašiniai, (aš kalbu apie šokio spektaklių kritiką), tokie sunkiai virškinami, būtent pačios rašytojos. pastebėtos tik detalės, bet neįžvelgta, ar nenorėta įžvelgti ką kūrėjai norėjo pasakyti, nes žmonės į sceną ėjo tikrai nepasišildyti rampų šviesoje. ši kritikė šokio mene irgi yra mėgėja, šokio spektaklių kritikos mėgėja, todėl rašykit, juk esame ne tik šokių ir dainų šalis, bet turime ir poezijos pavasarį.

  2. Tulpių rausvumo sijonėliai gerb.“kritikei“ labiau pastebimi, nei šokiu įprasmintos J.Ivanauskaitės eilės, ir čia, ko gero, ne minties , o dvasios seklumas. Kritikuoti, deja, taip pat reikia sugebėti profesionaliai.

Parašykite komentarą