Ach, Kaunas

A. Biliūnaitės nuotrauka

Nuo pavasarinės saulės apspangę miestiečiai vis dar žieminiais paltais ir druskinais batais besimarkstydami kvėpuoja sausą, lakiųjų dalelių prisodrintą orą. „Ach, Kaunas, tu miestas, gražios ateities / Poetų, artistų, biznierių viltis (…)“ plyšauja realybės šou garso takelis (prieškarinis V. Sipavičiaus hitas), kai traukinys sustoja stoties perone, iš kurio išlipus (kaip ir prieš 152-ejus metus) vis dar galima pajusti erdvų gubernijos sostinės išsidėstymo tarp kalvų žemėlapį. Prieš tiek metų – nes jau tiek laiko mieste trimituoja traukiniai, atveždami keleivius į istoristinių formų stotį (nuo 1953 m.), kuri atsiveria į vieną pagrindinių miesto trasų, bent jau vizualiai ir bent jau žemėlapyje, nes realybėje dviejų begriūvančių ir berželiais apaugusių namų įrėminta gatvė gal labiau primena Pietų Amerikos džiunglių paveldą, nei tradicinį daugeliui Europos miestų būdingą XIX a. stoties rajono vaizdą (su kampiniais namais ir besidriekiančia tiesios gatvės perspektyva, sveikinančia atvykusį keleivį).

Mieste, išsidėsčiusiame ant kalvų, yra ir daugiau paveldo, primenančio egzotiškas džiungles (ir primenančio jas net visiškai tiesiogiai). Įsivaizduokite: pilko ir nuobodaus sovietmečio pats apogėjus, kokie 1974 metai, nei šiaip nei taip kreivai lietaus nudrengtas tipinis daugiabutis kažkur miesto paribiuose, prieš dešimtmetį pastatytame Dainavos mikrorajone, kur be upelio ir jo garbei pavadinto kultūros rūmų komplekso su baseinu aplink per kilometrus nieko įdomaus tik rutina ir šviesaus rytojaus neviltis. Tokioje vietoje aušta vaiskus rytas, šviesus ir akinantis pilką visuomenės gyvenimą. Ūmai, lyg ne iš to kino filmo iškirpto garso takelio, iš toli net nematomų to paties upelio slėnių ataidi tikras ir gyvas žvėries (kaimynas iš trečio aukšto tikina, kad liūto) riaumojimas, panašiai kaip bažnyčios varpas suvienijantis miesto gyventojus ir nešantis žinią, ne apie Išganymą, o apie tai, kad miestas kažkada buvo sostinė ir toje sostinėje buvo įkurtas valstybinis zoologijos sodas. Kaip tos praėjusios sostinės būties ženklas šitas sodas ir šiandien vis primena apie save žurnalistams, savivaldininkams arba (dažniausiai) žaliesiems gyvūnų teisių specialistams.

Ką galima išvysti Lietuvos zoologijos sode šaltą nekalendorinės žiemos šventadienį? Iš žmonių – keletą parko darbuotojų (ypač jeigu užsukama apie pietus, kurie skirtingu laiku aplanko įvairias gyvūnų grupes su mažesniais ar didesniais nutikimais, kaip pavyzdžiui silpnesnio, kvailesnio išstumimas iš pietaujančiųjų rato) ir vieną tėvelį su vienu kitu mažyliu, besidžiaugiančiais gulinčiu (ir nusisukusiu) elnio egzemplioriumi. Iš gyvūnų (be minėto šiaurės elnio) vis dėlto galima šį tą pamatyti, prisiminti vaikystę ir čia pat pasijusti vaiku. Įžengus pro pagrindinius vartus, pro kuklią, bet modernistiškai stilingą stelą su grifo skulptūra ir praėjus chaotišką parterį (pasakų nameliai, neaišku ar veikianti kavinė, kažkokios skulptūros) ir einant pagrindiniu taku pasitinka Ąžuolyne jau matyti, šįkart visiškai gyvi stumbrai, pasisveikinę ir dingę lūžtančio plono betoninio stogo namelyje. Toliau (kiek pamenu, visada matomi) – domestikuoti dvikupriai, kurių laukinės veislės beveik išnykusios. Taip ir liko neaišku, naminių ar laukinių kupranugarių šeimyna rupšnojo šieną ir dantimis gremžė besniegę žemę.

Išskirtinis eksponatas (dėl savo aktyvumo ir sutvarkytos aplinkos, rodos, paimtas su visu voljeru iš kito zoologijos sodo) – tai amūrinė tigrė, kurią galima stebėti pro didelį stiklą ir stebėtis didelio katino elegancija, akimirkai apmirti, regint ją artėjančią vos už keletos metrų ir išėjus dar ilgai klausytis ataidinčio hrrrr. Ir spėlioti – kaip jai čia, nelakstant, nemedžiojant, netykojant grobio ir nesikarstant medžiais. Gal ir gerai, ką mes žinom. Tuščias ką tik pastipusio liūto narvas supamas erdvaus, rodos, tiesiog nenaudojamo ploto pačiame parko centre, pasislėpusių leopardų narvai, tušti lokių namai, pastatyti 1951 m. ir nebeatitinkantys šiandieninių normų ir ruonis, sukantis ratus 15 m2 baseine ir (pamaniau) skaičiuojantis, kiek kilometrų jau nuplaukė. Visai kaip ir kauniečiai, kurių tą dieną daug bėgiojo Ąžuolyno parke. Tiesiog civilizuotas ruonis. Nusileidus laiptais į nuostabų Girstupio slėnį pasidaro aišku, kad žiemą čia veikti nėra ko. Žirafos, zebrai, kengūros ir pelikanai su flamingais atostogauja, galima pasigrožėti (ar pasibaisėti, nelygu į ką žiūrėsi – į paukščius, ar juos supančius narvus) geltonais, oranžiniais, mėlynais fazanais ar didžiuoju ereliu. O prasukus pro priekalnių tereną primenančią nenaudojamą sodo dalį belieka užkopti iki tiesiog fantastiško Sibiro kalnų ožio ir jam kompaniją palaikančių vilkų. Vilkai, o šalia ir lapė, tikrai ne tie gyvūnai, dėl kūrių eitum į zoologijos sodą, tačiau jų artumas ir tikrumas (nuostabus 3D efektas, jokio ekrano, viskas gyva) palieka įspūdį.

Pajutę prižiūrėtoją su maišu maisto sukruto korsakai ir lapės. Visas sodas gyvena savo ciklišku laiku nuo pietų iki pietų, nuo vienos žiemos iki kitos ir taip jau beveik 75-erius metus. Lieka viltis, kad naująjam zoologijos sodo direktoriui pavyks šį ciklą atnaujinti ir pakviesti į jį žmonių – kam gi be jų apskritai reikalingas šis parkas su stimpančiais ir gimstančiais gyvūnais, su žiemą užšąlančiais tvenkiniais, su iki mikrorajonų sklindančiais riaumojimais ir kaimišku kvapu pačioje sostinės širdyje.

 

 

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. Jautrus straipsnis. Atidus, lėtas, mąstantis – it kokio senelio.
    Aštresnė akis pastebėtų, kad ir visas Kaunas tampa panašus į Zoologijos sodą, laukiantį savo pavasario…

Parašykite komentarą