„Lilijomas“. Pilka socialinė realybė vs teatro magija

Žavingi rausvos vakaro saulės gaisai blyško paskutinės žiemos dienos danguje. Gedimino prospekte tirštėjo žmonių. Porelės, šeimos, vienišiai ir turistai plūdo šaligatviais vėdindami kepurių nuspaustas galvas. Vienas malonumas tokį vakarą iš darbo neskubėti įprasta trajektorija namop, bet lėtai, koja už kojos kulniuoti į Nacionalinį dramos teatrą, į premjerą. Tiesa, atkulniavus teko tiesiu taikymu smukti į moterų tualetą pasivalyti popieriniu rankšluosčiu ilgaaulius batus ir sekundei atsidusti, kad čia ne kokios saulėtos Lisabonos grindiniai. Apsidairius foje „karuselėje“ sukosi bemaž visai nepasipuošusi publika. Dar kartą sekundei atsidusau, kad čia ir ne operhauzas, kur premjeros blizgesys ir jaudulys prasideda dar rūbinėje. Nors tas skirtumas savaip gražus, būtų visai smagu padiskutuoti kodėl rimtosios muzikos ar klasikinio šokio spektaklius žiūrime vilkėdami aksomus ir perlus, o rimtas dramas – pamaitotais vilnoniais megztukais? Gal tai dėl to, kad drama arčiau kūno? O gal kad nuo dramos teatro iki gatvės mažiau laiptelių, t.y. jis arčiau žemės ir kasdienybės?

Kaip bebūtų, vasario 28d. susirinkusieji norėjo pagaliau susipažinti su Lietuvoje nestatytu ir daugumai, pripažinkime, negirdėtu, nors garsiausiu vengrų dramaturgu Ferencu Molnáru (1878–1952) ir jo žymiausia pjese „Lilijomas“, kurią LNDT pastatė žymus viduriniosios kartos vengrų režisierius László Bagossy (g. 1967). Pasirodo, pjesė pirmą kartą buvo pastatyta dar 1909m. Budapešte, 1921m. ją jau pasistatė Brodvėjus, 1945m. pagal ją sukurtas miuziklas „Karuselė“, keli kino filmai, o 2011m. Hamburge choreografas Johnas Neumeieris pagal ją pastatė baletą. Giriamės savo tautiečiu Jonu Meku, kuris sėdėdavo tame pačiame kambaryje su Joko Ono ir Džonu Lenonu, bet apie kaimynų pasiekimus šiame „pasaulinio lygiavimosi“ žaidime ne ką težinome. Nebent kad lenkai turėjo savo popiežių. O gal vertėtų jau mokyklose pradėti mokytis nuo XXa. atbuline tvarka ir iš kiekvienos valstybės įsiminti ne naudingąsias iškasenas, kurios vis viena išseks, ar augalininkystės rūšį, kuri išnyks pasikeitus klimatui, bet svarbiausią tos tautos rašytoją, režisierių, dailininką, kompozitorių. Nes šitos „iškasenos“ ir „nacionaliniai ypatumai“ bėgant laikui neišsieikvoja ir nemutuoja. Per juos mes pažįstame vieni kitus ir patys save.

Tai tokia štai prakalba prieš įžengiant į Lilijomo valdas, kuriose viskas labai žmogiška, menka, pilka, nei gera, nei bloga, neišvengiama, panašu, tragikomiška. Siužetas gana paprastas: karuselės prižiūrėtojas Lilijomas įsimyli tarnaitę Juliją, apsigyvena kartu su ja, pradeda lauktis kūdikio, nors ir myli, tačiau dažnai su ja pykstasi. Įsigeidęs prasimanyti pinigų, su bičiuliu nusikaltėliu nutaria apiplėšti fabriko kasininką… Tačiau ši nereikšmingų žmonių sureikšminta drama tarsi nuo sofos nusprūdęs vilnonių siūlų kamuolys ritinėjasi po ištrauktas iš kasdienybės erdvės citatas vis kliūdamas ir kibdamas už pasipainiojančių atsitiktinumų, kol galiausiai įsielektrina ir nušviečia kičo iliuminacijomis dekoracijas, scenos šonus, net žiūrovų salės sienas.

Spektaklį viename interviu gana taikliai apsakė jo kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: „Tai pjesė apie meilę, o gal apie jos stygių, apie paprastų žmonių pilkšvą gyvenimą. Bet autorius į visa tai žiūri ne iš aukšto, pasakoja apie graudžius ir beviltiškus dalykus šmaikščiai ir linksmai. Molnáras nesiima nieko didaktiškai auklėti ar dramatizuoti. Net įvykus savižudybei ir Lilijomui patekus į anapusinį pasaulį niekas nepasikeičia: ta pati „drungna“ buitis ir biurokratija. Galbūt todėl, kad pats Lilijomas nieko kito įžvelgti nesugeba. Ir klausti, ir atsakyti turime patys. Šis kūrinys man primena, kad net į pilkus, nesupratingus ar kvailus žmones reikia žiūrėti meilės ir gailestingumo akimis, nuolat mokytis mylėti ir atleisti.“ Kostiumai, o ir visa aplinka šiame pastatyme apeliuoja į septintąjį dešimtmetį, į neskoningą ir skurdoką prastuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Lilijomas (aktorius Dainius Gavenonis) priminė sovietinės Lietuvos hipelį, besitrinantį aplink Sereikiškių Rotondą ir kadrinantį ten užsukančias jaunas mergužėles. Atminty užsiliko oranžinės languotos kiek platėjančios kelnės, Julikos (akt. Miglė Polikevičiūtė) rankinukas ir telneškė, Marikos (akt. Toma Vaškevičiūtė) pūstarankovė bliuzelė, sukišta į džinsus-banankes, ryški skara-turbanas ant Tetulės galvos (akt. Vaiva Mainelytė), gariūniškas karuselės savininkės stiliukas (akt. Nelė Savičenko), įspūdingi smetoninės Kauno poniutės kailiniai ir absurdiški angelų ir angelių sparnai ant karinių uniformų.

Premjera visada yra premjera. Joje aktoriai būtinai pamiršta žodžius, nesuveikia technika arba pritrūksta pagreičio vyksmui. Paskutinį žiemos vakarą trupei t.p. prireikė laiko įsisiūbuoti. Kai kas galutinai įsisiūbuos gal tik penktame spektaklyje. Gavenonio Lilijomas įtikino, Savičenko karuselės savininkė savo pilnaviduriu, turinčiu ir mėsos, ir kraujo, ir dūšios, personažu nuoširdžiai sužavėjo (lenkiu galvą jos profesionalumui), pralinksmino Vaškevičiūtės transformacija spektaklio eigoje, tuo tarpu Mainelytė visiškai nuliūdino, nes nebuvo niekuo, net savimi, deja, ne ji viena.

Nepaisant aktorinių šlubčiojimų „Lilijomas“ gavosi visai neblogas, greičiausiai net išeis teatrui į pliusą, bilietus į jį kolegos dovanos kolegoms, vaikai vesis tėvus, prie durų būriuosis draugai ir porelės. Kartais tik tiek ir tereikia, tik tokio gilumo, tik tokio platumo. Juk nebūtina kas vakarą statyti ir griauti po katedrą. Ginčijausi su drauge, kuri mėgino nurašyti „Lilijomą“ net „domino teatro“ lygiui. Man jis pasirodė keletu laiptelių aukščiau. Tiesiog jo tematika, kalba, stilistika kažkuo priminė mūsų iki koktumo nuvaidintą „Žaldokynę“, o nesibaigiantys juokavimai, šmaikštavimai ir ironija kartais smuktelėdavo iki neužmušamų „Juokis“ varžytuvių lygio. Bet greta to tai puiki dokumentacija ano keisto ir mums savaip artimo XXa. pradžios laikotarpio. Vis lyginame aną nepriklausomą Lietuvą su šia. Neabejoju, kad vengrai t.p. žiūri Molnaro pjeses ir lygina aną Vengriją su dabartine. Ir randa begales panašumų: emigracija, dykinėjantis miesto jaunimas, smulkūs versliukai, nedarbas, smurtas šeimoje, mažųjų žmonių dramos.

Labiausiai „Lilijome“ patiko du spektaklio „gintarai“: Gintaro Sodeikos muzika ir Gintaro Makarevičiaus dekoracijos. Tai buvo milžiniškas daugiasluoksnis puikiai išpildytas pasaulis, kuriame scenografas meistriškai sutalpino ne tik karuselę, parką, miestą, butą, kiemą, fabriką, geležinkelį, foto studiją, bet ir skaistyklą, pragarą, rojų (E.Nekrošiui, tuo tarpu, prireikė net dviejų pilnametražių spektaklių vien pastariesiems dviems įkurdinti) ir net ateitį. Galima buvo išjungti garsą ir nesiklausyti aktorių dialogų, vien žiūrėti kaip, mainantis šviesoms, keičiasi nuotaika, fokusas, vieta, laikas. Nežinau kaip iki pusės žaliais dažais išdažytas sienas, išsikišusias fabriko triūbas, medines „Ozo“ kino teatro (ar tiesiog sovietinės mokyklos) laikų kėdes ar „penketukų“ gamykloje įsikūrusių loftų langus primenančią dekoraciją įvertintų vidurinioji lietuvių karta (pvz. mano tėvai), kuriems šis „stilius“ greičiausiai per daug įsiėdęs į atmintį, kad norėtųsi mėgautis juo dar ir teatro scenoje. Visgi manyje tai pabudino reminescensines nuotaikas. O labiausiai džiaugiausi valiūkišku Makarevičiaus magiškuoju realizmu: pirmosios pagalbos dėžute ant sienos, staiga virstančia švytinčia ikona; Karlsono ir vagių gaudynes ant stogo primenančiomis išdžiaustytomis paklodėmis, akimirką transformuojamomis į džiūstančias gigantiškas jaunavedžių nuotraukas; tarsi iš pačios Lilijomo karuselės išvogtu fotostudijos rekvizitu – žirgu generolui ir beveik lituanika įsimylėjaliams paveiksluotis. Džiaugiausi ir videoprojekcijomis – retas atvejis, kai spektaklyje jos atlieka savarankišką vaidmenį ir nėra tik mėgėjiškas pagrindinės spektaklio melodijos atkartojimas. Kad ir už lango projektuojamos saliutų salvės, kurios gražiai svingavo su scenoje vykstančiu gana makabrišku šarvojimo ritualu.

Aplink viskam šitaip suplokštėjus gera, kai, regis, paprasta teatro juodoji dėžutė išsilanksto ir prasiveria netikėčiausiais kampais įsileisdama paralelinius šiąpusybės ir anapusybės pasaulius. Džiugu, kai scenoje tuščia „shoping and fucking“ tara papildoma trupučiu „maskarado“ ir gabalėliu „meistro ir margaritos“. Juk net socrealistinis gyvenimas savyje turėjo sluoksnelį magijos, tad kodėl gi negrąžinus jos atgal į nusocialėjusį ir išrealėjusį teatrą. Kad būtų puota ne tik kūnui, bet ir sielai. Gal tada ir perlai su aksomais grįš į foje karuselę.

Nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą