Nauja siena. Vartų galerijos parodos

Linas Jusionis, Disciplina, 2010

Kažkas (nebeprisimenu), su kuriuo kažkada (nebeprisimenu) buvau šioje galerijoje sakė, kad labiausiai jam patiko lubos. Ir tikrai jos įspūdingos, net ir išvalytame (iš-šmc-intame) baltų sienų ir pilkų grindų kambaryje garsiai skamba secesiniai augalų ir moterų galvučių lipdiniai. Šiandien po kurio laiko vėl apsilankius galerijoje suglumau, nes tiesiai per puošnialubio kambario vidurį atsirado siena. Gal greičiau pertvara, sudaryta iš atskirų vienodai nudažytų blokų, kurių viršutiniai (patys įdomiausi) – įsispraudę tarp mirgančių gipsinių lipdinių. Kai kur viršuje siena visgi neprisiliečia prie lubų, kurdama savitą organišką formą, gal kažkaip koreliuojančią su secesijos botanika. Kurį laiką žiūrėjau į tą viršutinę sienos dalį ir pamiršau, apie ką bus paroda.

Algirdas Jakas

Penkiose salėse išeksponuoti trijų jaunų menininkų darbai. Visus juos tris vienija, manau, jaunas žvilgsnis į jau tolimą praeitį. Panašiai kaip siena pirmojoje salėje (tik jos menininkas nebuvo nurodytas). Tai pirmo žvilgsnio ir gal paviršutiniškas apibendrinimas, bet sunku tikėtis, kad skirtingus ir net skirtingų žanrų kūrinius jungtų ir daugiau saitų. Mažiausiai fizine, bet ne vaizdine prasme, vietos skirta Algrido Jako ofortams ir akvatintoms. Puošni ir prabangi pokario architektūra įsprausta į lakštą (kartais du) popieriaus. Galerijos lankytojas tarsi šiuolaikinis to laiko ateivis žvelgia iš paukščio perspektyvos į fragmentus ir mintyse spėlioja – Varšuva, Kaunas, Maskva..? Ir štai rūsčioji režimo neoklasika atsistoja lygiai taip pat minkštai ir kalėdiškai, kaip istoristiniai M. Dobužinskio skersgatviai, ar klasicistinės P. Smuglevičiaus kolonos. Tik vaizdą iš natūros keičia vaizdas iš kažkur toliau – gal iš kitos planetos ar paralelinio pasaulio. Arba gal tai socialistinio realizmo vaizdas ateivio akimis.

Artimiau į sovietmetį ir žmogų galima pažvelgti kitose salėse. Susitrejinusi Švenčiausioji Jėzaus Širdis, nuogalius, primenantis P. Mazūro to paties žanro „Žmogų“ ar durklas, paslėptas po plastikinio butelio gaubtu – objektai, esantys patys sau, laisvi, natūralūs ir

Nerijus Erminas

tikri. Puiki sovietinio dizaino interpretacija atliepia vienijančią praeities ir dabarties temą. Tai, ką galima padaryti ir tipinės lentynos (o gal kitos surenkamos sekcijos detalės) pageltusiu laku, nustebina. Susivyniojusi tarsi širdis, vėžinis gumbas ar deimantas. Atėjusi iš riboto laikmečio ir išėjusi už savo pačios kraštų. Nesinori tik gerokai smulkesnės detalės – kaukolės. Vientisa ir švari forma kalba pati už save. Kaip ir ją pratęsiantis šakelės gumbas-akmuo-širdis kitoje salėje. Išdrikusį „Marijos Magdalietės kabinetą“ papildo stiklinės vazos, labiausiai užsimenančios apie neseną bet jau tolimą laiką. Visas Nerijaus Ermino kabinetas – siurreali praeities refleksija, kurioje objektai, supami lankytojų, patys pradeda supti.

Trečiąją parodos širdį – Liną Jusionį – jau puikiai pristatė „Durys atsidaro“ per LRT televiziją (nuoroda). Galima būtų pridurti – dar daugiau siurrealizmo. Švaraus, estetiško ir nedideliais kiekiais – tiek, kiek vienas lankytojas gali apčiuopti, nesuraukdamas kaktos. Laivas pakrantėje, oi ne, vonia – su chalato ir rankščluosčio užuominomis. Ir tamsiai raudonu skysčiu savyje – ar tai tikrai kraujas? Iš lėto veriasi elegantiškos dedukcinės mįslės. Kitas kadras – prasisukusios juostos dvivaizdis, kur du vaizdai ir tik du objektai. Daiktų minimalizmas ramina ir išlaisvina, tarsi sutvarkytas rašomojo stalo paviršius arba lėktuvas apniukusiame danguje. Pro nakties langą siūbteli gatvės šviesuliai ir ramia galva galima į ją grįžti.

Balta siena ir panašios, bet skirtingos jos pusės Vartų galerijoje Vilniuje iki vasario 23 d.

 

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. Rūta wrote:

    O, Ermino darbus mačiau rudenį Šv.Jono gatvės galerijoje – pribloškė (ten jie buvo nuostabiai inkorporuoti rūsio salių erdvėse). Na, tai, vadinasi, būtinai reiks aplankyt ir šią parodą.

Parašykite komentarą