„Kūrybinis impulsas II“. Pirmoji peržiūra.

„Choreografinės  dirbtuvės turėtų būti neatsiejama savitą meninį įvaizdį siekiančios ugdyti baleto trupės dalis. Be naujų kelių, naujų raiškos formų, netgi naujos kalbos paieškų baletas būtų neįdomus menas, nepateikdamas žiūrovams staigmenų ir iššūkių, jis būtų miręs menas.“ Tai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meno vadovo Krzysztof Pastor žodžiai. Ne tik žodžiai, bet ir iniciatyva, pavadinta „Kūrybiniu impulsu“ ir organizuojama antrą kartą. Šiemet baleto šokėjų choreografinių miniatiūrų koncertas įvyks birželio 2d. Ta proga praėjusią savaitę LNOBT baleto repeticijų salėje įvyko pirmasis idėjų pristatymas. Pagal užmanymą baleto artistai šiuo projektu skatinami iš šokėjų-atlikėjų tapti choreografais-kūrėjais. Turint omenyje ypatingai trumpą šokėjų profesinį gyvenimą „Kūrybinis impulsas“ tampa saugia bandymų aikštele, kurioje siūloma išmėginti save video projekcijų, kostiumų ir dekoracijų dailininko, prodiuserio, kompozitoriaus amplua. Beveik nulinis biudžetas ir vos keletas techninių peržiūrų suteikia gana didelę laisvę fantazijai ir realizacijai.

Tiesa, pasigilinus tampa akivaizdu, kad nors generuoti idėjas, susikomplektuoti atlikėjų trupeles, pasirinkti muziką ir pradėti repeticijas norintys dalyvauti projekte galėjo iškart pasibaigus pirmąjam „Kūrybos impulsui“ 2012m. birželio 3d., iš tiesų iki 2013m. vasario 20d. peržiūros padirbėjo vos keletas. Didžioji dalis teisinosi intensyviomis baleto „Čiurlionis“ repeticijomis, pergrūstais grafikais, traumomis, gripais, komandiruotėmis ir kitais objektyviais pretekstais, trukdančiais kūrybiniam darbui. Nekaltinu – kasdieninė rutina yra didžiausias kūrybos priešas, visgi tuo pat metu – ir jos įkvėpimo šaltinis. Didžioji dauguma aktyvių kūrėjų būtent taip ir gyvena – išplėšdami iš savęs kiekvieną laisvesnę sekundę ir atkakliai palaikydami nuolatinį kūrybinės ugnies degimą. Tuo tarpu greitai ir efektingai plykstelti ir įsiamžinti (arba prasmukti) tikisi vidutiniokai mokinukai,kurie nėra sąmoningi ir nesureikšmina galimybės mokytis čia ir dabar. Gal būt sunku tikėtis sąmoningumo iš tų, kurie visą gyvenimą stengiasi sąžiningai atlikti didesnio už juos mechanizmo – menų mokyklos, vėliau teatro – varžtelio vaidmenį.
Šių metų „Knygų mugės“ herojus – afganų kilmės britas rašytojas Tahir Shah („Kalifo rūmai“, „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius) labai taikliai pakomentavo gana panašų atvejį, tik kitoje kūrybinėje srityje: jeigu nori būti rašytoju, liaukis visiems rašęs kaip labai nori juo tapti ir tiesiog sėsk rašyti. Kurį laiką Lietuvos kultūros padangę buvo nušvietę baleto užkulisių fejerverkai. Autoritarine priespauda skundęsi šokėjai reikalavo laisvės, pagarbos, pasirinkimo, pripažinimo. Revoliucija įvyko, valdžia pasikeitė. Atsirado laisvė. Tačiau su ja reikia mokėti apsieiti. Pagarba ir pripažinimas pačioje laisvėje nėra integruotas automatiškai. Šių dviejų dalykų reikia nusipelnyti sunkiu darbu ir rimtu požiūriu į save ir kitus. Tad, perfrazuojant Tahir Shah, jeigu nori būti choreografu, liaukis apie tai kalbėjęs ir tiesiog pradėk dirbti su šokėjais ir muzika.

Būtent to rimto požiūrio į savo, kad ir kuklų, 10-15 min. choreografinį kūrinį bei jo pristatymą norėjosi „Kūrybinio impulso“ pirmąjame pristatyme vasario 20d. Vienintelė tokį požiūrį pademonstravo gerai žinoma šiuolaikinio šokio šokėja Lora Juodkaitė, kuri prisipažino pirmą kartą mėginanti dirbti su dideliu skaičiumi – net dešimčia – baleto šokėjų ir išnaudoti neįprastai dideles erdves. Choreografė ketina naudoti W.A.Mozarto muziką, bet kadangi ši yra ypatingaistipri, gali būti, jog šokėjai ir pati choreografija iki jos nespės priaugti ir tada teks rinktis kitą muziką. Ji prisipažino nesigilinanti į piniginę kompozicijos išraišką, jai šiuo metu daug svarbiau stebėti kaip baleto šokėjų kūnai reaguoja į šiuolaikinio šokio kompozicijas ir kas iš to gimsta. Pristatytose ištraukose jau buvo galima justi užuominas į pagrindinę choreografinę mintį –nuolatinį žmogaus priešinimąsi agresijai ir silpnumui einant savo pasirinktu keliu.

Deja, gera pradžia šį kartą nereiškė pusės darbo, o gana gausiai susirinkę kviestiniai fotografai ilgainiui susikišo fotoaparatus į dėklus ir ėmė žiovauti pakampėse. Daug žadanti choreografės Erikos Vizbaraitės kompozicija „Vandenyje“, kurios pernai nepavyko parodyti dėl solisto traumos, šį kartą nebuvo vizualizuota dėl solistės traumos. Gaila, nes muziką jai kuria jauna, nors jau žinoma kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, tad toks dviejų jaunų lietuvių kūrėjų tandemas nuteikia ypač optimistiškai.

Trumpam fotografų blykstes pažadino LNOBT baleto trupėje šokančio brito David Isaac Evans gana klasikinė baleto kompozicija su puantais. Pasak choreografo repeticijos vyksta vis dar be muzikos (beje, F.Glass‘o), tad ir pristatymas vyko tyloje. Dramaturgija paprasta – šilto ir šalto kontrastas siekiant atskleisti emocijas.

Vaidos Šniūrevičiūtės kompozicijos intriguojančiu pavadinimu „Nejuokaukit, nėra žodžio mes“ pagal Jono Hopkinso muziką neišvydome, nes kūrėja susirgo. Pirmojo „Kūrybos impulso“ žvaigždės ir numylėtinio Martyno Rimeikio, pernai galingai užsirekomendavusio graudžiai komiška kompozicija „Belaukiant Godo“, paragauti taip pat neteko.

Greta Gylytė, dirbanti su didžėjumi Few Nolder (Linu Strockiu), mėgino nerišliai pristatyti vaizdą, kurį mato akyse, bet jai pritrūko žodžių. Supratau tik tiek, kad scenoje savo jausmus vaizduos viena mergaitė ir du berniukai, muzika nebus melodinga, daug elektronikos ir būtinai videoprojekcija. Visgi smagu pastebėti, kad choreografė ketina iki paskutinės repeticijos kištis į muzikos kūrimą ir sudėti joje akcentus taip, kad šie maksimaliai pabrėžtų choreografiją.

Susirinkusius spaudos atstovus ir kolegas labiausiai pralinksmino choreografų Olgos Konošenko ir Igorio Zaripovo pristatymas. Jie t.p. neatsivedė savo šokėjų, tačiau ketina turėti jų, berods, septynis. Keturių vyrų dar nerado, betr vilties juos rasti nepraranda. Tuo tarpu tėviškai besišypsnačiam projekto vadovui Krzysztof Pastor jaunieji kūrėjai pasiūlė užmesti akį į per naktį tušinuku ant A4 formato lapų papaišytus personažų – Balerinos ir Kareivio – kostiumus. Jeigu nežinotum kiek tame būta nuoširdumo, manytum, kad tai stilingas farsas ar bent jau ironija.

Choreografė Živilė Baikštytė-Jarienė t.p. nieko neparodė, nes buvo išvykusi, regis, į Maskvą. Akivaizdu, kad ir darbinėje programėlėje minimi kviestiniai „nusipelnę liaudies artistai“ Julija Diatko ir Kontantin Kuznecov taip pat nei pasirodė, nei ką nors parodė.

Projekto „Kūrybinis impulsas“ pirmąją peržiūrą reziumavo jo koordinatorė Jelena Lebedeva. Be jos užsispyrimo ir atkaklumo nebūtų nutikęs pirmasis impulsas. Be jos nesustabdomo perpetum mobile, įveikiančio teatro biurokratiškuosius koridorius ir pripildančio nulinį projekto biudžetą dvejais trejais nuliais, negalėtų įvykti ir šiųmetis. Noriu tikėti, kad ir didžioji dalis kūrybinių sprendimų nebus palikta paskutinei nakčiai, kad jaunieji choreografai išnaudos pavasarį ir su priartėjusia saule atsirandančias jėgas išties intriguojančių ir žiūrovus nustebinančių miniatiūrų kūrimui. Juk kai žaidžiame, dažnai nesusimąstome kiek daug tuo metu išmokstame to, ką po to naudosime visą likusį gyvenimą. Pritariu baleto meno vadovo vilčiai, kuri atvirai užprogramuota pačioje „Kūrybinio impulso“ idėjoje: kad po metų kitų LNOBT didžiojoje scenoje spektaklius statys lietuvių choreografai, kurie išaugo iš mūsų baleto trupės šokėjų ir debiutavo „Kūrybiniame impusle“.

Sėkmės kiekvienam paminėtam kūrėjui ir nutylėtam bendraautoriui. Tikiuosi, kad ši pirmoji peržiūra suveiks kaip savotiškas garpuodis: padidins sveiką kūrybinę įtampą, iškristalizuos esmines idėjas ir išspaus paskutinį prakaitą besiekiant tobuliausios fizinės ir dvasinės išraiškos to, ką kiekvienas iš jų jau mato prieš akis kaip miglotą viziją. Ir lai kiekvienam iš jų pavyksta išeiti iš savosios komforto zonos ir sukurti kažką daugiau, nei įsivaizdavo, kad gali. Nes kas, jei ne jie labiausiai gali reanimuoti apmirusį Lietuvoje baleto meną.

Nuotraukos Mato Dauginio ir Pauliaus Peleckio

Apie „Kūrybinį impulsą I“ galite paskaityti ČIA.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą