Mūsų visų Katedra

„Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu į kurią pusę nuėjo. Gali išsigimt, gali eit žemyn, gali eit aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoj, ar Italijoj, ar Ispanijoj, ar Lietuvoj. Mes patys reprezentuojam tą lietuvišką sielą.“ prieš keletą savaičių interviu V.V.Landsbergiui sakė 90-metį atšventęs Jonas Mekas. „Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves – numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta./…/visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios… Viskas į dulkes. Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to išsivystymo.“

Šią savaitę vėl buvo galima apsilankyti Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, kurią Nacionaliniame dramos teatre pastatė režisierius Oskaras Koršunovas (premjera 2012m. lapkričio 29d.). Po spektaklio netikėtai aptikti avangardinio kino patriarcho J.Meko žodžiai tapo tarsi dar vienu langu į mūsų būties katedrą. Šis kūrinys, o gal tiksliau – scenos statinys, iškilo pačiu laiku. Jau vien režisieriaus spektakliografija pasufleruoja šio ėjimo logiką: dramos klasikus (V.Šekspyrą, M.Bulgakovą, Moljerą) periodiškai keitė dramaturgijos ekscentrikai (D.Charmsas, B.M.Koltesas, M.Mayenburgas, S.Kane), tarp kurių karts nuo karto įsiterpdavo šiuolaikiniai lietuvių dramaturgai S.Parulskis ir M.Ivaškevičius. Taip bežingsniuojant pagaliu atėjo laikas J.Marcinkevičiui (1930-2011m.) ir pjesei iš jo legendinės trilogijos „Mindaugas“ (1969m.), „Mažvydas“ (1978m.), „Katedra“ (1971m.). Spektaklio programėlėje teatro meno vadovas Audronis Liuga taip pat patvirtina šio pasirinkimo savalaikiškumą: „Po praėjusį teatro sezoną pasirodžiusio „Išvarymo“ kartu su režisieriumi O.Koršunovu nusprendėme, kad atėjo laikas naujai perskaityti „Katedrą“. Iš naujo atrasti Marcinkevičių, kaip dramaturgą ir patikėti tuo, ką jis parašė. Atėjo metas mūsų laikų Laurynui“.

Tekstas laisvai liejosi scenoje tarsi karštas kraujas, dribo žodžių purslais, aliuzijos smelkėsi į atmintį, o tobulas rimas ir ritmas užvaldė publikos kvėpavimą. Mokyklos suole gerokai užkankintos pjesių analizės meilę lietuviškai dramaturgijai retai kada pabudina. Skaityti pjesę iš knygos – tas pats, kas eilėraštį – balsu: kažkas negrįžtamai prarandama. Tuo tarpu scenoje Marcinkevičiaus tekstas savo galingais sparnais pajėgtų gerokai užplakti kad ir patį karališkąjį Šekspyrą. Klausaisi kaip ore tylą pergalingai užkariauja neįveikiama mūsų klasiko sakinių, eilučių, dialogų kariauna ir nebeabejoji nė vienu žodžiu. Joje slypi kažkas aksomiško, karališko, kažkoks vidinis dvasios aristokratiškumas. Klausaisi ir su kiekviena nauja fraze vis labiau atsiloši, vis tvirčiau įsiremi į žemę ir pajunti savyje Europą pačia gražiausia prasme – daugybės mažyčių kultūrų Kultūrą. Pasijunti tvirtas, dailus, ramus ir aukštas, tarsi laikui nepavaldi Katedros kolona. Šiandien tai labai retai patiriamas jausmas. Gal kiek panašus į tą, kuris užplūsta peržiūrinėjant Baltijos kelio nuotraukas.

Šiandienio pastatymo režisierius O.Koršunovas prisipažįsta, kad „Katedrą reikia statyti nuolatos. Pjesės aprašomu laiku ji buvo sugriuvusi, Justino Marcinkevičiaus rašymo laiku ji buvo uždaryta. Bet katedrą pirmiausia reikia statyti savyje.“ Prieš keturiasdešimt metų toje pačioje scenoje ją stačiusiam režisieriui H. Vancevičiui t.p. buvo svarbu, kad aktoriai ir žiūrovai kiekvienas asmeniškai patikėtų pjese, „kad į sceną [jūs, aktoriai] išeitumėt su savo tiesa. Tik [jūsų] siūlomos vidinės konstrukcijos logiką reikia suverti ant vienos grandinėlės.“

Gali būt, kad būtent už žodžio „grandinėlė“ užkliuvo scenografo Vytauto Narbuto mintis, materializavusis scenoje gausybe kyburiuojančių grandinių, virstančių tai šventovės kandeliabrais, tai lietumi (ypač graži vieta), tai laiptais į dangų, tai saulės spinduliais pro langą, tai kartuvių virvėmis. Scenos vidury tarsi stilizuotas lietuviškas pasaulio medis iškyla ažūrinė švytinti idealios kolonos konstrukcija, įsispyrusi į žemę ir į dangų, grandininiai griaučiai, architekto minties stuburas, savo tobulu tikslumu išlaikantis šimtus kartų už save sunkesnį pastato kūną. Scenografija apskritai verta liaupsių, joje skleidžiasi pačios geriausios lietuviškos scenografijos tradicijos: buitiškų objektų multifunkcinis panaudojimas, išlaisvinantis daiktą nuo pirminės jo reikšmės ir paskirties ir išsviedžiantis į hipnotizuojančią nuolat besitransformuojančią teatro realybę. Paklusdami scenografo vizijai bažnyčios suolai virsta lentų tvora, aureolės spinduliais, nuodėmės podiumu,  kolonomis. Scenovaizdis vyresnės kartos žiūrovui galėtų priminti tuos laikus, kai šventovės Vilniuje buvo paverstos sandėliais. Tuo tarpu jaunesnioji karta nesunkiai atpažins dar neseniai Bernardinų bažnyčios pasieniuose matytas šventųjų skulptūrų, akmenų ir altorių krūvas.

Dulkių spalvos kostiumai (dailininkė Sandra Straukaitė) labai organiškai įsiliejo į scenografo užduotą struktūrą subtiliai detalizuodami laikmetį, vos vos keliais štrichais charakterizuodami personažus tarsi prieš akis imtų krutėti kiek šaržuota XVIIIa. graviūra. O tą impulsą judėti, tą magišką trumpąjį jungimą, supurtantį ir prikeliantį, regis, istorijos pamirštus, laiko palaidotus įvykius ir žmones nuolat sukeldavo šviesos (dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) ir video projekcijos (Rimas Sakalauskas). Scenoje, tarsi sename nebyliame kine, vien šviesų pagalba uždara celės erdvė retušuodavosi į miesto aikštę, bombardavimų pašvaistė – į karčemą, o šį – į Katedros rūsius. Gal būt dėl šios monochrominės estetikos vėliau žiūrovai prikaišios Koršunovui nekrošiškumą, dėl klasikinės teatro magijos – tuminiškumą. Bet toks panašumas gali kilti nebent iš paviršutiniško stebimo viena akimi kas dedasi scenoje, o kita tuo pat metu sekant įvykius facebook profilyje ir įnešant į jautriai subalansuotą spektaklio spalvų paletę nelabai pageidautinų šaltai melsvų ekranėlio tonų.

Gailėjausi, kad nepavyko pakliūti ir patirti Slavos Polunino toje pačioje scenoje neseniai praūžusios „Sniego simfonijos“. Tačiau puikiai susiklausiusios „Katedros“ kūrybinės grupės įsiūbuota tautiškoji simfonija iš esmės prapūtė gerokai pablukusius ir priplėkusius publikos lietuviškus rūbelius. Misteriška kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika įsiskverbė ten, kur nepasiekė vaizdas ir tekstas. Muzikiniu takeliu (simfoninis orkestras, choras, saksofonas, elektronika) iš dangaus lėtai ir nenumaldomai leidosi bombonešiai, siūbavo varpai, per miestą šėldami keliavo maskaradiškai nusiteikę XVIIIa. Miestelėnai. Ypač pradžiugino pastaruoju metu gana retai scenoje girdimas gyvas aktorių dainavimas. O aklojo smuikininko (aktorius Saulius Bareikis) neparduodama, nebent į Katedrą mainoma „Grūšia“ vienareikšmiškai tapo katarsiškiausia spektaklio vieta. Nevalyvo girtuoklio visa gerkle ir iš visos dūšios plėšiama liaudies daina vienu grybšniu išplėšė širdį ir išsviedė iš kasdienybės orbitos pavojingai toli.

Mačiusiems „Išvarymą“ greičiausiai bus smalsu pamatyti, kaip aktorius Marius Repšys iš Vandalo persikūnys į Lauryną (Mickevičiaus Lauryno prototipas – Vilniaus Katedros architektas Laurynas Gucevičius (1753-1798m.). Pats aktorius programėlėje cituoja nežinomą kritiką: „toje pačioje scenoje, kur buvo vaidinamas Mažvydas ir tariamas žodis „Lietuva“, pilami keiksmažodžiai. O aš – „bičas“, kuris šitiek keikėsi, – dabar kalbėsiu apie Lietuvą.“ Pjesės Laurynas – labai herojiškas, tuo tarpu aktoriaus Laurynas – ambicingas, aistringas, jaunas menininkas iš kūno ir kraujo, iš vyskupo paramos ir alkoholyje skandinamo skausmo, iš idėjos, tikėjimo ir abejonės. Kai istorinis Laurynas projektavo Katedrą, jam buvo vos trisdešimt. Ir tai puikus įrodymas abejojantiems, kad jauno žmogaus aistringa ir beprotiška meilė gali būti skirta ne tik moteriai, savo talentui, bet ir didžiulei idėjai, tokiai kaip Tėvynė.

„Katedros“ iškelti klausimai nesugriuvo po laiko našta ir, priešingai nei spektaklio Katedra, kuri griūna, vis dar stovi neatsakyti, neišspręsti, nuolat reikalaujantys naujo žvilgsnio tarsi šešios baltos šventyklos kolonos, ramiai tebestovinčios vidury išsivaikštančios Lietuvos, vidury pinigų ir rutinos įsukto Vilniaus, į Dievą tik per šventes besikreipiančio lietuvio sielos vidury. Kiekvienoje iš tų kolonų įmūryta po auką. Lauryno mylėta, bet jo mecenato vyskupo Masalskio (aktorius Dainius Gavenonis) neteisėtai pamylėta ir todėl tarsi vaidilutė pilies statybai paaukota mylimoji Ieva (aktorė Monika Vaičiulytė). Kaltai pradėto nekalto vaikelio, nuo pamaldžios minios akių užristo griuvėsiais, atmintis. Už laisvę, lygybę, brolybę kovojusių draugų pasitikėjimas. Valdžios medaliais nupirktas spindesys. Galios įveikta ir grandinėmis prikaustyta laisvė. Visuomenė, politikai, didieji, turtingieji visais laikais flirtavo su menininkais, geidė jų talento ir čia pat korė ant jų pečių atsakomybę už tai, kas vyksta aplink. Režisierius O.Koršunovas siūlo prisiminti kad ir 1989m. įvykius, kurių metu visuomenė ir valdžia į sceną stūmė patį Justiną Marcinkevičių, po kiek laiko lygiai taip pat aistringai nustumdama nuo jos. Lauryno drama buvo aktuali sovietmečiu, Sąjūdžio laikais, laukinio kapitalizmo, Europos kultūros sostinės laikais, ji išliks aktuali Lietuvai pirmininkaujant Europai ir dar daug daug kartų. Kaip kad ir Katedrą norėsis vėl ir vėl iš naujo atstatyti scenoje, gal būt periodiškai kas keturiasdešimt metų ir atėjus naujai kartai. Tuo tarpu vidinė statyba, dvasinė restauracija, sąmoningas kolonų stiebimas į dangų turėtų mumyse vykti nuolat. Atsispiriant purpurui ir aksomams, buitiškumui ir susmulkėjimui. Atsiremiant į teisingai gyvenime pasirinktas proporcijas. Ir niekada, nė už jokius pinigus neparduodant nei savo katedros, nei savo grūšios, nei savo dūšios. Nes tai ir yra tie aukso grynuoliai, kuriais padengta žmonijos vertė kosminėje Dievo biržoje.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. Giedre wrote:

    Aciu! Priminei, kad noriu savom akim pamatyt

Parašykite komentarą