Gydantis sibilės seansas

„Man sukinys – tai ryšys su Dievu. Kai sukuosi, aš ištirpstu, išnykstu, tai darau nuo  vaikystės“, prisipažįsta šiuolaikinio šokio šokėja ir choreografė Lora Juodkaitė. Hipnotizuojantis sukinys buvo ašis dar 2006m. drauge su Valentinu Masalskiu susapnuotame “Salamandros sapne. Paveiksle“. Jis tapo ir 2008m. to paties kūrėjų tandemo pagimdytos „Sibilės“ stuburu. Sausio 12-ąją Menų spaustuvėje Loros-Sibilės dieviškame sukinyje tirpo gausi kvapą užgniaužusi publika. Sunku buvo grįžti atgal iš to mitinio laiko, į kurį įviliojo svinguojantys gyvatės judesiai, dulkių debesys, paslaptingas draperijų plazdėjimas, tiršta tamsa aplink išplėštą šviesos ruožą, judesių ritmas ir rimas.

Grįžusi iš lentynos išsitraukiau senokai bevartytą Mitologijos enciklopedijos dvitomį (visada nudžiungu, kai mano knygos žino daugiau, nei tūla Vikipedija). Skyriuje, skirtame graikų mitologijai, apie sibiles – pranašes, kurios apimtos ekstazės pranašaudavo ateitį, dažniausiai nelaimes – randu surašytą keletą pasiteisinusių pranašysčių. Pvz. viena sibilė išpranašavo, kad spartietė Helenė pražudys Troją. Buvo manoma, kad Sibilės gali pranašauti tūkstantmečiui į priekį. Jos numatė Vezuvijaus išsiveržimą; nurodė mūšio, po kurio baigsis Senovės Graikijos nepriklausomybė, vietą; pagelbėjo iš užkariautos Trojos bėgusiam Enėjui, padėjo jam nusileisti į požemio valdas ir susitikti su mirusiu tėvu ir išbūrė jo įkuram miestui didelę ateitį.

Vėliau mitai apie sibiles susipynė su mitais apie Apoloną, kuriuose pasakojama kaip Apolonas įsimylėjęs Kumu Sibilę, kaip suteikęs jai pranašės galią, kaip ši paprašiusi jo ilgo gyvenimo, tik pamiršusi paprašyti amžinos jaunystės, tad ilgainiui virtusi sudžiūvusia sene. Sibilių pranašystės dažnai būdavo išsakomos hegzametru. Norintiems išvysti nebylias sibiles savo akimis, verta aplankyti šventąsias Vatikano sales, kur jas atvaizdavo Milekandželas.

Tačiau gyvą sibilę, kūno hegzametru pranašaujančią mūsų trumpą kelionę iš dulkės į dulkę, turime čia, Lietuvoje. Kadaise turėjome savąją sibilių-vaidilučių tradiciją. Tik ji senokai užgesusi, matyt todėl šiandien lietuvių menininkų (netgi – menininkių) kuriamuose moterų prototipuose dominuoja plokščios, tuščios, bejėgės, gal gražios, gal geros, bet bevalės ir begalės moteriškutės (kad ir neseniai pristatytoje Kristinos Buožytės filmo „Aurora“ premjeroje). Dažniausiai kine, teatre, net ir šokyje sutinkamos moterys visiškai praradę tą archetipinę Moters-Deivės-Vilkės galią, apie kurią kalba antropologė, poetė, cantadora, Jungo psichoanalizės atstovė dr. Clarissa Pinkola Estes savo knygoje „Bėgančios su vilkais“. Į jas neįdomu žiūrėti, nesinori lygiuotis, jos nepadeda aptikti savyje žaizdų ir neparodo kaip jas išsilaižyti. O „Sibilė“ parodo: moliu nusitepus veidą ginamasi nuo aplink besidriekiančios dykumos karščio; pačios drabužio draperijomis sukeliamu sūkuriu – nuo mirties dulkių; amžinu kūno judėjimu – nuo sielos sąstingio.

Galingą graikų-romėnų pranašę Sibilę ir atgailaujančią P. Lagerkvisto romano Sibilę (kuri padarė nuodėmę pamilusi vyrą ir pagimdžiusi kūdikį) kurti padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, muzikos autorius Tomas Kutavičius ir šviesų dailininkas Aurelijus Davidavičius.

Vos 50 minučių trunkantis Sibilės seansas užkabina pačius esmiškiausius buvimo ant žemės, dieviškumo jutimo ir būties išgyvenimo pojūčius. Norisi giliau įkvėpti tą gelsvoje prietemoje besisukančią supratimo akimirką, sulaikyti ją sąmonėje, kad vėliau gebėtum prisiminti. Bet ji išsisuka nuo atminties čiuptuvėlių, įsisriegia į tamsą ir nebesileidžia fiksuojama akimi, sąmone ar žodžiu. Net ją supratęs turi pradėti suktis, kad nuolat žinotum, kad išgyventum čia ir dabar, kad apskritai išgyventum.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą