Sniegu iškritusios rožės

Vieną paskutiniųjų rudens vakarų leidau Vilniaus „Lėlės“ teatre. Čia lapkričio 29d. žiūrėjau skambiai ir klampiai užvadinto kūrinio – parafrazės balsui ir fortepijonui „Nepažįstamosios laiškas“ – premjerą. Idėjos autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė scenoje tapo aksominiu Nepažįstamosios balsu. Skaitė Stefano Zweigo novelę, t.y. laišką moters, kuri dar būdama mergaite paslapčia įsimyli kaimynystėn atsikrausčiusį vyriškį, džiūsta iš meilės, seka jo gyvenimą, pavydi jo kitoms moterims, keliskart su juo suartėja, tikisi kad šis pažins ją, visgi lieka nepažinta ir galiausiai baigia savo nykią egzistenciją ilgu laišku-prisipažinimu.

Štai trumpa ištrauka teksto skoniui pajusti: „…klausyk, aš prašau tavęs… Tai mano pirmas ir paskutinis prašymas… Įvykdyk jį man: kiekvieną gimimo dieną – juk tai diena, kada žmogus apie save galvoja, – nupirk baltų rožių ir pamerk į vazą. Padaryk taip, padaryk taip, kaip kiti užperka mišias už jiems brangų mirusį žmogų. Tik vieną dieną per metus, tik visai, visai tyliai, kaip aš gyvenau šalia tavęs… Prašau tavęs, padaryk taip, mylimasis… Tai mano pirmas prašymas ir paskutinis… Ačiū tau… Aš myliu tave… Aš myliu tave… Sudie…

Šioje parafrazėje lengvai atsiskyrė dvi kontrastingos paralelės: klasikinė-vintažinė ir šiuolaikinė-gotikinė. Pilną nevilties ir salstelėjusio kartėlio, bet neblogai išverstą S.Zweigo tekstą lydi ištraukos iš juodai-balto kino filmo (rodyto be garso). Teksto autorius, t.y. vertėjas į lietuvių k. nebuvo nurodytas nei programėlėje, nei internetiniame teatro puslapyje. Spektaklio kūrėjai turbūt pamiršo Nobelio premijos laureato Jose Saramago auksinę mintį, kad, „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai!”. Rodyto filmo režisierius ir sukūrimo metai nurodyti t.p. nebuvo, nors pasirausus internetiniuose sandėliukuose aptikau, kad tai rež. Max Ophuls „Letter from an Unknown Women“ (1948), kuriame akis pamalonina sena gera aktorių Erskine Sanford ir Mady Christians vaidyba (youtube radau smagią traukinio sceną iš šio filmo ). Teksto pauzes užpildo šopeniškas kompozitorės Lukrecijos Petkutės skambinimas pianinu. Tai – pastatymo klasikinis pamušalas.

O ant šio pamušalo prismaigstyta šiuolaikinio buitinio pasaulio šukių. Scena apstatyta tarsi kompleksuotos sadistinių polinkių turinčios gotės kambarys: nusukiotos lėlių galvos, operacinės lempa, laboratorinės kolbos. Net pianinas – ir tas – nulupta „oda“ ir atsivėrusiais „viduriais“. Nepažįstamosios (pa?)sąmonę įkūnijusi kompozitorė-atlikėja priminė vis dažniau Vilniaus gatvėse JapanNow festivalio metu sutinkamą Cosplay personažą (Cosplay – „costume play“ judėjimas-scenos menų žanras, kurio dalyviai persirengia žinomų komiksų ir japoniškų animacinių filmų personažais, siekdami atkurti tikslias jų išvaizdos ir elgsenos detales; t.p. populiarus Japonijos jaunimo gatvės mados stilius).

Spektaklio metu persirengiama, berods, tris kartus, užsivelkant vis daugiau blizgios ceratos. Pradžioje juodos. Galiausiai – kruvinai raudonos (spektaklio dailininkas – Kristijonas Siparis). Scenoje t.p. periodiškai pasirodo du paštininkai-asistentai, kurie, beje, žiūrovams prieš spektaklį dalino užantspauduotus vokelius su laiškais-programėlėmis. Tuo tarpu scenoje šie savotiški nebylūs velnio advokatai pristatinėjo FiDi ir kitų fizikos mokslo populiarintojų labai mylimus triukus su azotu.

Ceratos ir aikštingai surauktos panelės Nepažįstamosios-pasąmonytės lūpytės drauge su širdelės formos balionėliu buvo tyčia priešpastatytos įprasčiau Zweigo (1881-1942) kūrybą interpretuojančiam vintažiniam filmui ir meilės filmus televizijoje įgarsinančiam režisierės balsui. Tačiau toks prikišamas baksnojimas į gležną, neviltyje mirštančią trapią merginą, kol jos portrete atsidengia save ir kitus kankinančios pakrikusios maniakinės asmenybės veidas – gerokai pritemptas reikalas. Tiesa, pats režisūrinis ėjimas – vertas plojimų (po spektaklio solidaus amžiaus publika ir studentija plojo, bet neatsistojo). Tačiau būtų buvę tikrai smalsu pasinerti  giliau į paralelinį pasaulį tos keistos moters, susikūrusius, išgyvenusios ir mirusios savo vyro idėjoje.

Užsikonservavusi neišsipildžiusioje meilėje ir spaudusi rankoje jos nepamilusį vyrą tarsi užšaldytą rožę. Man ši paralelė priminė švelniai gotikinę kinematografo poeziją – rež. Julian Jarroldo filmą „Didieji lūkesčiai“ (1999) su nuostabiąja paliktąja nuotaka Charlotte Rampling (scena su „džiovintu vestuviniu“ stalu). Scenoje būtent poezijos plačiąja prasme ir pasigedau – tas minties šuolis, ta provokacija, išvaizdos priešpriešinimas turiniui, žodžio – intencijai man pasirodė pakibęs tarsi kreivas iš maximos maišelių ištemptas  šiltnamis vėjyje. O norėjosi  bent jau stiklinio šiltadaržio su apdžiūvusiais pomidorais ir voratinklių suvedžiotomis musėmis. Nežinau, gal tai ginčas dėl estetikos. Bet kai publikai mėginama sumaitinti bet ką su bet kuo, svarbiausia tampa sviestas – tai, kas tą kažką su kažkuo suklijuoja. Spektakliuose tai dažniausiai būna vadinamoji dūšia.  Tuo tarpu „Nepažįstamosios laiške“ dominavo sprangios sudedamosios dalys, o tarpe jų traukė skersvėjis. Tiesa, pačioje pabaigoje jis staiga liovėsi, kai scenoje be jokio gailesčio sniegu į žemę ėmė kristi didžiulis glėbys baltų rožių. Nuo šalčio užėmė žadą.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą