Istorijos špargalkė secesinės sagės pavidalu

Neretai apima liūdesys pagalvojus kiek metų mokyklos suole beviltiškai mokomės istorijos ir kaip po to dar beviltiškiau mėginame logiškai sudėlioti  reikšmingiausius įvykius eilės tvarka. Datas pamename tik tas, kurias naudojame vietoj telefono ar internetinės banko sąskaitos kodo. Pramonės evoliuciją šioje žlugusios pramonės šalyje apskritai sunkiai vizualizuojame, nebent nerūkstančiais fabrikų kaminais. O iš architektūrinių stilių žinome tik baroką ir tik tie, kurie gyvename Vilniuje.

Betgi esama labai paprasto būdo mokytis istorijos – per sąsajas su tuo, į ką nuolat ir natūraliai atkreipiame dėmesį, ypač mes, moterys. Omenyje turiu drabužius, aksesuarus ir papuošalus.

Šį pavasarį laikysite istorijos egzaminą arba jam ruošiasi jūsų dukra/anūkė? Draugai kviečia sudalyvauti tarp jaunųjų sostinės intelektualų populiarėjančiame protmūšyje? Norite pagaliau įvesti šiek tiek chronologijos savo ir kitų gyvenimuose? O gal tiesiog ieškote įkvėpimo? Tada nueikite į neseniai atidarytą mados maestro Aleksandro Vasiljevo lobių parodą Lietuvos dailės muziejuje „Secesijos mada“ (veiks iki 2013m. spalio, taigi, vėliau galėsite nueiti dar kelis kartus).

Norite sužinoti kas nutiko, kad XIX amžius tapo XX amžiumi? Jeigu trumpai – moterys pagaliau giliau atsikvėpė. Talentingas mados dizaineris Polis Puarė, turėjęs mados namus Paryžiuje, pasitaręs su gydytojais, pagaliau išdrįso išvaduoti moteris iš korsetų (parodoje atkreipkite dėmesį į mėlynąją suknelę su rugiagėlėmis – ji yra sukurta būtent minėtojo P.Puarė) . Tai nebuvo netikėtas Mergelės Marijos pašnibždėjimas iš dangaus. XIXa. pab. moterys jau buvo pradėjusios bruzdėti, drąsiau kelti galvas – kas nuo puodų ir vaikų užpakaliukų, kas nuo siuvinėjamų paveikslėlių, reikšti pretenzijas į balso teisę (pirmą kartą moterims balsavimo teisė suteikta Naujojoje Zelandijoje 1893m., Europoje – 1906m. Suomijoje, 1922m. Lietuvoje, 1944m. Prancūzijoje, 1984(!)m. Lichtenšteine).

Taigi, amžių sandūrą žymi prancūzų ypač gražiai nostalgiškai vadinama gražioji epocha – la belle epoque (1890-1914m.). Tai ekonominio klestėjimo, grožio, džiaugsmo, mėgavimosi gyvenimu laikas, šampano purslai, kuriuos nutraukė Pirmasis Pasaulinis karas (dažnai sakoma, kad gražiosios epochos žlugimą išpranašavo Titaniko tragedija 1912m.). Europos kultūriniuose centruose, kur tuo metu spietėsi visas įmanomas meno, mados ir aukštuomenės žvaigždynas, klestėjo kabaretai, burleska, miuzikholai. Į Europą užplaukė viena kita spalvotų japoniškų medžio raižinių siunta, sukėlusi japonizmo, šinuazri ir kitokio orientalizmo karštinę (beje, periodiškai vis dar atsikartojančią iki šių dienų). Architektūroje pradėta naudoti vis daugiau stiklo ir metalo (Pasaulinės parodos Paryžiuje proga 1889m. pastatytas Eifelio bokštas).

Štai tokių įkvepiančių aplinkybių fone gimė naujas meno stilius, Paryžiuje pakrikštytas Art-nouveau (naujasis menas); Vokietijoje, Latvijoje – Jugendstill (jaunystės stilius); Rusijoje – Moderno; Austrijoje, Lietuvoje – Secesijos (atsiskyrimas) vardu. Šiandien jis dar pravardžiuojamas Tiffany arba Paryžiaus metro stiliumi, nes tai – lengvai ir šiandien atpažįstami secesijos pavyzdžiai. Jeigu vis dar sunkiai įsivaizduojate kas tai, prisiminkite kalendorius, kuriuos čiupinėjote persėsdami Prahos oro uoste (dailininkas Alfonsas Mucha, ypač daug pripaišęs gražuolės teatro ir kino aktorės Saros Bernhardt portretų; beje, tikrai rekomenduoju aplankyti ir jo namą-muziejų, kai tarp lėktuvų turėsite keletą laisvų valandų).

O gal iš Monmartro tėvams esate siuntę atvirutę su pusnuoge moteriške juodomis pirštinėmis (kitas to meto dailininkasHenri de Toulouse-Lautrec‘as)? O gal pernai buvote Barselonoje (tada kompiuteryje tikrai turite save visu ūgiu greta architekto Antoni Gaudi mozaikiškų namų)? Galų gale skaitydami šį tekstą rankoje greičiausiai laikote pusiau nugertą puodelį, o ant jo šono matyti apsitrynęs „Bučinys“ (autorius Gustav Klimt‘as). Taigi, greičiausiai paaiškėjo, kad esate slaptas secesijos mėgėjas, tik dar pats to sau neprisipažinote. Aš – iš tų, kur prisipažino, ir gana seniai. Nuo paauglystės mėgstu klajoti po Rygą, kur daugiau nei 40 proc. senamiesčio – secesijos muziejus po atviru dangumi, įtrauktas į Unesco pasaulio paveldą.

Sudedant akcentus kas būdinga recesijai, verta pradėti nuo spalvų: pačioje XIXa. pabaigoje paplito pastelinės vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, nedrąsių pavasario gėlių atspalviai, kurie įsismelkė į padūmavusius tiulius, rūku atsiduodančius muslinus, pieno puta baluojančius nėrinius.

Bet netrukus per Europą praskrieja ryškiaspalvis Sergei Diaghilev‘o rusų baletas aprengtas įspūdingais Leono Baksto kostiumais, tarsi rudeniniais lapais nužymėdamas gastrolių maršrutą aidu prancūzaičių, italių, vokietaičių, bričių sukniose. Į jas įsisuka ugninė vaivorykštė: žali, violetiniai, raudoni, oranžiniai, geltoni tonai. Jų spintos virsta sustingusiomis fovistų (tapybos stilius, žymiausias atstovas – Henri Matisse) dažų paletėmis.

Secesijos mene stilizuojamos gyvosios gamtos (ypač vandens augmenijos, jūros gyvūnijos) formos, vyrauja asimetrija, žaidžiama banguojančia linija. Menininkus įkvepia viduramžių vizijos, Tolimieji Rytai, atsigręžiama į etnografiją. Nors gyvavęs vos keletą dešimtmečių, šis stilius sugebėjo persismelki į visą to meto žmogų supusią buitį – architektūrą, interjerą, baldus, daiktus, knygas, reklamas, drabužius, papuošalus. Beje, juvelyrai po ilgo laiko vėl atgavo autoritetą ir iš paprastų amatininkų, „rėmindavusių“ brangakmenius, vėl tapo kūrėjais. Amžių sandūroje jie atrado (vėlgi, ne be Rytų pagalbos) emalį, glazūrą, pusbrangius akmenis, stiklą, atskleidė savo fantaziją formuodami metalines papuošalų dalis, ypač dažnai rinkdamiesi drugelio ar laumžirgio simbolį.

Žodžių trūksta aprašyti kokių grožybių apsupty gyveno secesijos laikų moterys. Nežinau ar kada galėsime atleisti vyrams už tuos abu karus, kurie ilgam atėmė ne tik galimybę puoštis, bet ir galimybę paveldėti papuošalus. Netyčia prisiminiau XIXa. (taigi, dar iki la belle epoque) aidą papuošalų tema. Tai citata iš Alessandro Baricco knygos „Toji istorija“. Nusigyvenusios rusų kunigaikštytės žodžiai: „Čia, Amerikoje, žmonės neturi skonio, turtingos moterys puikuojasi papuošalais, kurie man kelia juoką. Mūsų papuošalai būdavo nuostabūs. Kiekvienas papuošalas turėjo savą istoriją, ir ant mūsų kūno nebūdavo nė vieno perlo, dėl kurio praeityje nebūtų nusižudęs koks nors vyras –  iš meilės ar dėl skolų. Todėl nešioti papuošalus buvo lyg dabintis mūsų atavistiniu potraukiu prie tragedijos. Žinojome, kad niekada, nieku gyvu negalėsime nutraukti šios kruvinos grandinės. Ji buvo mūsų gyvenimas. Kur dabar mano papuošalai.“ (iš italų k. vertė I.Tuliševskaitė).

Greičiausiai neveltui prancūzams tai gražioji epocha – man atrodo, kad tai paskutinė epocha, kai moterys iš tiesų rengėsi ir gyveno ypatingai gražiai. Kuo toliau, tuo labiau tas mūsų gyvenimas darosi patogesnis, praktiškesnis, gal būt pigesnis, gal būt ekologiškesnis ar netgi lygiateisiškesnis. Bet grožio – tikrojo išliekančio grožio – smarkiai sumažėjo. Kartais apžiūrinėdama savo papuošalų dėžutę rimtai susigėstu: ką galėsiu palikti savo kada nors būsimai anūkei? Nejau tą plastmasinę apyrankę ar aną netikrų perlų vėrinuką? Skurdas ir melancholija, kaip sako vienas pažįstamas poetas. Moterys, o gal dar sykį imkim ir giliau įkvėpkim? Sulėtinkim tempą, kad mums pačioms gyvenime atsirastų daugiau laiko grožiui ir grožėjimuisi?

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą