Kosminis Salamandros sukinys

Smilkalas išleido paskutinį dūmo sūkurį. Žvakė dar dega, bet jau irgi link pabaigos. Krūtinėje tarsi jūra alsuoja vis gilėjanti juodoji skylė. Sąnariai sulėtina judesius. Mintys apsipila tobula rasa ir nustoja. Tuščia jų. Tik ties krūtinės ląsta nebeišsitenka jūra.

Šįvakar išnirau iš orbitos ir vis dar kybau viršum Kosminio Salamandros sapno mėgindama atgauti kvapą. Sapną išsapnavo du ypatingai giliai po scenos realybes nardantys meistrai: šiuolaikinio šokio šokėja ir choreografė Lora Juodkaitė ir teatro režisierius Valentinas Masalskis. Jų bendras kūrinys – amfibija Salamandra (šokio spektaklis „Salamandros sapnas. Paveikslas“), skaičiuojantis šeštus gyvenimo metus, lapkričio 25d. vėl išrėpliojo į Menų spaustuvės prožektorių šviesą.

Grįžusi namo bandau atsekti salamandros pėdsaką mitologijoje. Ją pažinojo europiečiai, ypač graikai, sieję su ugnies, liepsnos dvasia. Iš jų nedegančius drabužius siūdinosi kinai (tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tie rūbai – iš asbesto). Sąsaja su liepsnomis atėjo iš medkirčių folkloro, mat salamandros mėgsta slėptis medžių kelmuose esančiuose plyšiuose, o juos uždegus – ima lįsti lauk. Tačiau žmonės nebūtų žmonės – vieni nusprendė, kad šios esą tokios šaltos, kad net nedega, kiti – kad jos tą ugnį ir įkuria (šią mintį nusistvėrė alchemikai). Visgi labiausiai pradžiugino faktas, kad Kinijoje esama gigantiškųjų salamandrų, siekiančių 180cm ilgį ir sveriančių beveik 30kg. Ir dar – kad labiausiai jos šėlsta naktimis.

Tą vakarą Salamandra neįėjo į mūsų grupinį sapną – ji jau kiūtojo jame nuo tos akimirkos, kai Kažkas ties Durimis plėšė mūsų Bilietus. Bežiūrint į blyškią nugarą, joje tarsi ritualiniame bon vėžlio kiaute vėrėsi pranašiškos linijos ir dėmės. Kiekvienas kasoje ištraukėme savo lemtingą kėdės numerį, iš kurio vėrėsi asmeninė sąmonės misterija. Visais šešiais pojūčiais lydint fantasmagorišką Gyvį kiekviena susiriečianti jo galūnė užkabindavo vis kitą, gilesnį sąmonės nervą, o kiekviena išsitiesianti – atplėšdavo dar vieną prilipusią kaukę. Plastiška ir šokli lyg ugnis Gyvastis iš lėto lukštenosi iš Nebūties kiauto. Keitė pavidalus evoliucionuodama per daugumą senojo bestiariumo egzempliorių, kol išsitiesė į visą save.

Dienos snūdą pakeitė mėnesienos šėlsmas. Iki tol daugybės paralelinių pasaulių balsais ir triukšmais ošę garsiniai laiko potvyniai ir atoslūgiai išgriebė Salamandrą iš sąstingio ir įsuko į Kosminį sukinį (muzikos autorius – Marius Baranauskas, už tai gavęs Auksinį kryžių). Ir šiame nepertraukiamame sūkuryje, šioje amžinybės spiralėje, o paprastai tariant – legendiniame Loros suktuke, trunkančiame visą šviesmetį (skaičiuojant Žemės laiku – greičiausiai dešimt-penkiolika minučių) į vieną energetinį tornadą susisuka visos žmonijos paslaptys, vaikų svajonės, nežemiškas liūdesys, laiko pradžia ir pabaiga, sapno materija, laiko garsas ir švytinti tyla, kol Salamandra išverpia, išmedituoja, išneria iš savęs Gyvenimo siūlą. Sutveria pasaulį. Apvalų.

O tame išsiritusiame, išriedėjusiame apvaliame pasaulyje pasigirsta ritmas. Mitologinė pasaulio sukūrimo misterija virsta istoriniu žmonijos farsu. Tarsi samsaros rate iki begalybės užsisukusioje rutinoje ima plaukti sukadruoti svarbiausi socialiniai vaidmenys: mokinys, kareivis, funkcionierius, vienuolis, mokinys, kareivis… Laiko švytuoklė įsiūbuoja Krumpliaratį. Didėjantis pagreitis užkemša ausis, akis, burną. Lieka tik įsitempusi lėlė Visatos Laikrodžio mechanizme vis išlendanti nusilenkti nežinomam Stebėtojui.

Laikui tarsi mėnuliui apsukus ratą šviesos pabaidyti šešėliai sulenda į savo urvus. Glamžomo popieriaus garsas ir save į vyniojamą popierių (scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik) susipakuojantis, apsiribojantis, susinaikinantis kūnas. Spurdantį gyvybės siūlą apsiveja statiška ir plokščia Baigtis. Liepsnojanti Salamandros karūna iškyla virš kapu virstančio kokono. Galiausiai tai, kas nemaru, išsineria ir pranyksta tamsoje.

Ši emocinė recenzija – kuklus viražas Juodkaitės-Masalskio-Baranausko Salamandros tema. Džiaugiuosi, kad savo stebuklinių spektaklių sandėliuke greta Koršunovo „Meistro ir Margaritos“, Tumino „Maskarado“, Varno „Hedos Gabler“ ir kt., dabar pasidėsiu ir šį. Kad galėčiau ilgais žiemos vakarais iš atminties lentynos išsitraukusi atsidaryti stiklainiuką Kosminės Salamandros ir trumpam išleisti jos būties sukinį. Į kaukę stingstančiam buities sluoksniui nuplėšti.

Nuotraukos A.Macevičiaus

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt

 



Parašykite komentarą