360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

Ketvirtadienį po darbo žingsniavau per naktinę šviesų akvarelę ir kažkur ties senuoju Žvėryno tiltu nuvilnijo mintis – pasiilgau Paryžiaus. Seniai save pažįstu, tad signalą iškodavau akimirksniu – organizmui reikia gero prancūziško kino pyragėlio. O tas „prancūziškas“, tai dažniausiai apie žmonių santykius, kuriame daug lemtingų sutapimų, nesusikalbėjimų, susipynimų ir išsirišimų, kavinių, tiltų, kelio ženklų, žaismingo humoro, puikių aktorių ir tobulo operatoriaus žvilgsnio.

Tokie ala prancūziški filmai stipriausiai paveikia žiūrint juos mažuose boutique kino teatruose, todėl apsisuku ant kulno ir patraukiu į „Pasaką“. O ten – lemtingas sutapimas – kaip tyčia rodo naujausią mano mylimo režisieriaus Fernando Meirelles‘o („Dievo miestas“, „Ištikimasis sodininkas“) filmą „360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu“. Čiumpu bilietą paskutinėje eilėje ir įsirangau vėsokoje salėje.

Pasirodo, šiuo filmu 2011m. buvo atidarytas Londono filmų festivalis. Scenaristą Peter Morgan‘ą įkvėpė austrų rašytojo ir dramaturgo Arthur Schnitzler‘io klasikinė novelė. Ekrane aktoriai Jude Law, Rachel Weisz, Ben Foster, Anthony Hopkins, Moritz Bleibtreu ir kt. narpliojo painų (ne)meilės, (ne)ištikimybės ir (ne)vilties voratinklį, apsivijusį visą žemės rutulį: Vieną, Paryžių, Londoną, Bratislavą, Rio, Denverį ir Fyniksą. Filmo siužetinės linijos rožinį sudaro keturiolika personažų: dvi seserys – pradedančioji prostitutė ir knygų graužikė, paleistas į laisvę sekso maniakas, dingusios dukters metų metus ieškantis tėvas, du vienas kitam neištikimi sutuoktiniai, ištikima, bet apgauta mergina, neištikimas ir abiejų paliktas vaikinas, prostitutes perkantis rusų mafijozas ir jo svajotojas vairuotojas, fotografas suteneris, sąžiningas musulmonas ir rusė raudona berete.

Nuostabi socialinė painiava, į kurią įklimpsti kaip į šokoladą. Darosi nebesvarbu kokios formos kiekvienas atskiras siužeto karoliukas – smalsiau kaip, kokiu ypatingu būdu jie susijungs tarpusavyje. Sinefiliška rakursų, spalvų, veiksmų, dialogų meditacija. Magiškasis realizmas, kurio pabaigoje vien bėgančių titrų ir muzikos nebepakanka – norisi aksominių raudonų užuolaidų, kurios susiskleistų už savęs paslėpdamos ekrano magiją ir švelniai pabudintų iš seanso.

„The Observer“ ir „The New York Times“ kritikai barė režisierių, kad šis daugiau dirbo aplink, o ne su pačia istorija. Pripažįstu – „Dievo miestas“ buvo daug giliau kabinantis potyris, net ir rašant šias eilutes supurtantis savo sodria akinančia socialine tiesa. Tačiau tiems ir toms, kas išskubat šimtąjį kartą iš ofiso ir staiga stabtelit supratę, kad dar bedieviškai toli iki padorių atostogų užsienyje, vojažas „360“ puikiai tiks susigrąžinti įkvėpimą. Po jo kurį laiką grakščiau perbėgsite tiltus, tiesesne nugara sėdėsit kavinėse, gyvesnėmis akimis dairysitės pro mašinos langą ir panašu, kad neužilgo rezervuositės vieną kitą bilietą į artimąją Europą.

Filmo treilerį galima pažiūrėti ŠTAI ČIA.

Agnė Biliūnaitė

Kafehauzas.lt



3 komentarai(-ų)

  1. Ingrida wrote:

    Tavo tekstai tikra atgaiva!

  2. RMR wrote:

    ir mane užkabino.

  3. lauručiuka wrote:

    gaivinančiai smagu buvo paskaityt. jau noriu grakščiau išsitiest prie klaviatūros 🙂 … Ačiū !

Parašykite komentarą