Sovietinis kurorto sluoksnis

Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotrauka

Sausas rugsėjo šeštadienis, oranžiniai klevų plėmai, beveik pusšimčio žmonių būrys su kuprinėmis (jose termosai, obuoliai ir kelionės žemėlapiai) ir visus vienijantis susidomėjimas sovietmečio architektūra. Jau penktame mieste šį rudenį viešoji įstaiga „Architektūros [ekskursijų] fondas“ suburia norinčius pažinti pastatų praeitį, žingeidžius, tuos, kuriems nors kiek sava ir sovietinių laikų kūryba į pažintinę ekskursiją iš ciklo „modernizmas.lt“, šįkart – Druskininkuose. Atskirų pastatų aplink save kuriama erdvė, jų santykyje atsirandanti bendra viso miesto sistema su pėsčiųjų takais, medžių ir pastatų dėlione skleidėsi architekto Algimanto Mačiulio pasakojime, sujungusiame atskirų dešimtmečių trupinius į vieną storą miesto vizualinio ir struktūrinio palikimo sluoksnį.

Romo Vieschnicko nuotrauka

1956-60 metais ekskursijos gidas dirbo Druskininkų miesto vyriausiuoju architektu. Tuo metu atsirado tipinė, tačiau garsiojo V. E. Čekanausko patobulinta universalinė parduotuvė, paties A. Mačiulio projektuotas modernus (turint galvoje tiek naujumą, tiek stilių) vaistinės interjeras bei keturių butų daugiabutis M. K. Čiurlionio gatvėje, stebinęs gyventojus išgrynintų formų fasadais ir oranžinėmis bei rausvomis sienų plokštumomis… Juk modernizmas pokarinėje Lietuvoje įsisuko kaip vėjas, aukštyn kojom apvertęs socialistinio realizmo architektūrą – tęsiamą, per šimtmečius į žmonių kraują įaugusį kolonų stilių. Antrą kartą į Lietuvą užsukęs modernizmas nutiko staiga ir smarkiai pakeitė tiek gyvenamąją, tiek visuomeninę erdves – radosi didelės stiklo plokštumos, šviesūs interjerai, specialiai eksponuojamos laikančios konstrukcijos, plikos sienų plokštumos, grynos medžiagos ir neretai efektingų ir drąsių siluetų formos.

A. Slapikaitės-Jurkonės nuotrauka

Maršrutas driekėsi Vilniaus alėja , kuri, aštuntam dešimtmety Druskininkams tapus respublikinės reikšmės kurortu, išlaisvinta nuo automobilių ir perleista pėstiesiems. Sovietmečiu išrengtą ir apnuogintą St. Szyller‘io 1931 metais baigtos statyti bažnyčios šventorių dar supo ir J. Stalino bei Lenino gatvės. Panašiai ir paties A. Mačiulio iniciatyva išgriauta tvora, juosusi medinę cerkvę dabartinėje Laisvės aikštėje. Galima sakyti, kad miestui šito reikėjo – privačios nuosavybės nebuvimas inspiravo miesto-parko vaizdinį, kuriame tarp medžių pasklidusios vilos, sanatorijų korpusai, šventovės lyg eksponatai skulptūrų sode. Priešais bažnyčią, nugriautų palei gatvę stovėjusių dviaukščių vietoje, tarsi kankorėžį nukritusį cilindrinį „Sūručio“ sanatorijos korpusą sunku vertinti vienareikšmiškai. Tai ir neejautrus aplinkai monstras, ir nuostabus unikaliai gamtos formas interpretuojančio lietuviškojo Gaudí darbas. Romualdo Šilinsko kartu su žmona Aušra suprojektuotos ir toliau prie Nemuno išaugusios stulbinančios Fizioterapijos gydyklos. Prieš apsilankant viduje pertrauką ekskursijoje – pietų valandą – buvo galima praleisti alternatyviai: S. Ramunio dar 1959-ais įrengtame ir iš esmės išlikusiame tik praradusiame savo spindesį kavinės „Širdelė“ interjere, lauke mėgaujantis puikiu oru ir karštu puodeliu iš termoso ar kontempliuojant milžinišką (Druskininkų mastelyje) pastatą-skulptūrą, kurį tik it katedrą galima aprėpti po detalę, po sieną, po fragmentą, sekant parapeto vingį po vingio ir keliaujant nuo vieno fasado prie kito. Architektų K. Kisieliaus ir K. Kančiausko rekonstrukcija 2006 metais struktūriškai pakeitusi pastatą (drastiškiausi sprendimai – uždaryti pusiau atviri korpusų kiemeliai bei nugriautas didysis bokštas) vis dėlto daug ką išsaugojo ir restauravo, kaip ir centrinį vestibiulį – pastato esminę šerdį. Restauruotos visos interjero detalės gožiamos tik reklaminių skydų ir žmonių – veikiausiai nė nesusimastančių, kad užsuko į laisvo žmogaus, laisvo kūrėjo pasaką iš sovietmečio.

Atokia K. Dineikos pėsčiųjų alėja žingsniuojant paskutiniuosius ekskursijos metrus pro medžių šakas ir po tinklainės giliąsias kraujagysles mirkčiojo vaivorykštinis kurorto architektūros spektras nuo senųjų gydyklų, pažaliavusių Vsevolodo Ulitkos balnoterapijos gydyklų iki tipinių bet ne tipiškų N. Kėvišo „Dainavos“ blokų, objektyviai per didelio „Nemuno“ ir „Vilniaus“, eksponuojamu silueto bangavimu blokuojančio vizualinius ryšius su čia pat čiurlenančia Ratnyčia. Alėjos gale – dar vienas A. Mačiulio darbas, apie kurį pats gidas šypteli: „jaunystės klaida“, nors žengiant pro stilingą įėjimą (puošiamą gido žmonos Marijos Mačiulienės 1962-trų mozaikos) į gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką į kaulus skverbiasi laiko dvasia. Artimos maršalo J. Piłsudskio draugės gydytojos Eugenios Lewickos įkurtas apie 1925-tus, o vėliau išplėstas ir išgarsintas gydomosios fizinės kultūros pradininko Karolio Dineikos parkas – lyg Druskininkų kurorto modelis, gamtoje pasklidusios gydomosios architektūros pasaulis. Parko, du dešimtmečius nenaudojamo ir apleisto, vaizdai gundo vaizduotę atkurti po masažinį baseiną bebraidančių gražuolių siluetus, įvairiatautės sąjungos šeimas keliaujančias su rankšluosčiais ant pečių ir dūžtančias didžiųjų kaskadų čiurkšles, girdimas jau iš tolo. Negalima nesižavėti kosminio amžiaus idėjomis ir ryžtu pažaboti gamtą, priversti ją tarnauti žmogui. Nors, greičiausiai, išlaisvėjusioje visuomenėje tokia suvaldytos gamtos versija nebeturi vietos. Belieka tai, ko nebėra, įsivaizduoti – visa laimė, kad architektai turi puikiai išlavintą erdvinį mąstymą.

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą