Sirenos 2012. Trys užsienietiškos provokacijos

Vakar baigėsi tarptautinis teatrų festivalis „Sirenos 2012”. Į šių metų teatro meno puotą buvo priviliotos devynios lietuviškos ir trys užsienietiškos sirenos: šveicarė, ispanė ir italė. Visos trys karšto būdo, iššaukiančios išvaizdos, bet, geriau įsižiūrėjus, išmintingos senolės akimis. Priimti jas nebuvo lengva, jos provokavo, klausė nepatogių klausimų ir gundė nerti giliau, nežinant ar išnersi atgal.

Pirmąja provokacija tapo Michel Schroder (1971m.) spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ (Šveicarija). Sunku buvo ir įsivaizduoti kaip šitiek visokių rakandų, skydų, lentų, padangų, čiužinių ir kito garažinio šlamšto pavyko suvilkti į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę. Šitokia gausa įspūdį tikrai paliko. Tiesa, vėliau vienas draugas iškėlė mintį, kad jeigu tų šmutkių būtų buvę priversta arčiau kėdžių, žiūrovui būtų tekę tikrąja to žodžio prasme įsibrauti į spektaklį ir vėliau iš jo išsikepurnėti. Ir tai būtų dar sustiprinę. Kaip teigia režisierius, susimąstyti apie gyvenimo prasmę jį paskatino filosofo Senekos esė tuo pačiu pavadinimu. Šia tema ir buvo džiazuojama, tiksliau pankuojama šmaikščiomis provokatyviomis mizanscenomis, kurias meistriškai papildė netikėta, nors paprasta butaforija: milžiniškos patežę galvos-kaukės, būdelė-tualetas-raketa, traktoriaus padangos-gimda, vonia ant ratukų.

Spektaklis kaip ir pats gyvenimas susidėjo iš daugybės smulkių anekdotinių situacijų, akimirkų, suvertų beveik atsitiktine tvarka ant pokalbių šou formato, kuriame nuolat dalyvavo puikus aktorių sekstetas ar septetas. O svarbiausia, kad tas pokalbių šou, prasidėjęs pankų postringavimais garaže, ilgainiui įgavo filosofinį pagreitį, kai jo fone projekcijoje pasirodė, reikia manyti, būrelis karštai besiginčijančių Švecarijos intelektualų. Taigi, visai nesvarbu kaip mes apsirengę, kokį žodyną vartojame ir ant ko sėdime, svarbu, kad kalbamės, kad ieškom atsakymų, kad negyvenam tiesiog šiaip sau, be prasmės. Nors nesiliaujantis sakinių srautas vokiečių kalba buvo verčiamas ir projektuojamas ant tų pačių lentų, suremtų į sienas, visgi buvo akivaizdu kiek daug publika prarado nejusdama žodinių ir intonacinių žaidimų, neišverčiamos ironijos. Vien dėl to visiems tikru katarsiu, tikru nuskaidrėjimu ir atsipalaidavimu tapo personažo ruso prakalba į malonųjį žiūrovą gimtąja rusų kalba. Jo tariami žodžiai akimirksniu apaugdavo storiausiu kultūriniu pūku, kurį užaugindavo mūsų artimas ryšys su šia kalba perduota kultūra. Taip dar kartą sau supratau, kad gyvenu tiek gyvenimų, kiek moku kalbų. O kiek nemoku, tiek stingu (gyvenimo) prasmių.

Antroji provokacija ištiko Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, kur buvo pristatytas Rodrigo Garcia (1964m.) spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ (Ispanija). Tai prieš šį spektaklį būtų buvę daugiau prasmės protestuoti, nes jis knaisiojosi po tai, ko rimtuose teatruose sutinkama tik simboliškai: nešvankybės, beprasmybės, nuogybės, sugyvulėjimas, šiukšlės. Žodžiu, pornografija, ne-estetika ir ne-etika plačiąja šių žodžių prasme. Aštrus dviejų nuogų kaubojų daužymasis, glamžymasis ir stenėjimas po sceną plakant ją elektrinėmis gitaromis. Berniokiškos imtynės, virstančios homoseksualia sueitimi sulindus į tuos pačius marškinėlius ir trumpikes. Alpinistiniai šokiai keliaujant su gyvų viščiukų pilna kartonine dėže po scenoje sukaltą koridorių-tarpeklį. Girtas karaokė ir priekabiavimas prie iš kaži kokio kito konteksto atsiradusios geišos. Grumtynės su jaučiu-karusele. Nuogo skrybėlėto kaubojaus siluetas projektuojamų tyrų fone. Ir taip toliau. Spektaklis margas ir lipnus kaip etikečių nuo alaus kolekcija. Groteskiškas nūdienos stabų ir tabų kebabas, kuriam patartina nusiteikti morališkai (būti iš tiesų alkanam), nes kitaip gali sustoti skrandis. Visgi paskutinė pirmos dalies scena – kruasanas stambiu planu, maigomas delnu ir leidžiantis priešmirtinius atodūsius, kol galiausiai į jį įsminga švirkštas, agonija baigiasi ir jis uždengiamas balta skepeta, sujaudino daugelį (prasilenkdama mieste su porelėmis girdėjau tęsiant žmogaus-kruasano temą). Truputis poezijos – ir užsitęsusi pornografija pradėjo įgauti meno bruožų. Antroje dalyje kaubojai nuogaliai pagaliau (galų gale!) apsirengė, susėdo į šezlongus ir atsidarė alaus. Ir čia staiga ėmė lįsti lauk kaubojiška filosofija. Publika nepaprastai pagyvėjo pradėjus sultingą ispanišką monologą apie porų santykių stadijas pagal tai, kokia veiksmų seka oro uoste pasitinkama mylimoji: bagažas-taksi-restoranas-pokalbis-namai-lova ar visgi atvirkščiai. Režisierius teigia kritikuojantis vakarietišką vartotojiškumą ir vertybinę krizę, visgi pats užneria dar vieną grandinę ant sunkiai nuo žemės ir materijos beatsiplėšiančio šiandienos gyventojo. O norėtųsi, kad menas šiek tiek kilsteltų tą kūną nuo žemės ir bent flomasteriu pažymėtų vietas, kur turėtų prasikalti sparnai. Jei jau mokyti sielą skraidyti jam per sunku.

Trečioji ir labiausiai (ne)lauktoji provokacija susilaukė didžiausio visuomenės, tiksliau – rinkimams žirgus besibalnojančių politikų ir nuolatinėje kovinėje parengtyje esančio megztų berečių bataliono dėmesio. Tai Romeo Castellucci (1960m.) spektaklis „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ (Italija). Spektaklio sandara ganėtinai paprasta, bet kiekvienas jame naudojamas judesys, kiekvienas teiginys tuo pačiu yra ir kontrateiginys. Scenoje visą laiką kabo milžiniška reprodukcija renesanso dailininko Antonello da Messinos tapyto Jėzaus portreto, kurio žvilgsnis žvelgia tiesiai į kiekvieną sėdintį salėje. Tai dėl šio portreto Lietuvoje staiga sukilo protesto bangos. Gaila, bet protestuoja akivaizdžiai tie, kurie nei skaito, nei žiūri, nei mąsto. Tuo tarpu geriau įsižiūrėjus lengva pamatyti, kad gyvename daugiaprasmiame pasaulyje ir vienos tiesos jame niekada nebuvo. Apie tai savo blog‘e šmaikščiai rašo meno istorikė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė: „kelioms savo Madonoms jis [Rafaelis]  yra suteikęs savo meilužės, Margheritos Luti, pravarde La Fornarina, veido bruožus. Tad, o siaube, kai šiandieniniai Castellucci spektaklį uždrausti norintys kunigai žegnojasi prieš Siksto Madoną, iš tiesų žvelgia į akis, kurios užsimerkdavo Rafaelio sukelto orgazmo ekstazėje, ir į lūpas, kurios aistringai bučiavo (o gal ir ne tik) tapybos genijų. Tikra šventvagystė, reikia uždrausti visas Rafaelio madonas.“

Režisierius paprasta vaizdų seka tarsi rankose laikomoje kino juostoje rodo sūnaus pastangas apiplauti išmatomis aptekusį seną tėvą. Tekstas taip pat paprastas, suprantamas net be vertimo: sūnus garsiai ramina tėvą,mėgindamas sukoncentruoti jo dėmesį į paprasčiausius buitinius dalykus (šlepetės, vaistus, įklotus), tuo tarpu šis nesiliauja raudoti ir atsiprašinėti. Išmatų scenoje iš tiesų liejasi gausiai, tačiau dėka aktorių maksimalaus įsijautimo plonytė riba, skirianti dramą nuo karikatūros, neperžengiama. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas po šio spektaklio taikiame ir taikliame straipsnyje „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas“ Bernardinai.lt klausia: „Prisiminiau Pasislėpusiųjų krikščionių laikotarpio įvykius XVII a. Japonijoje. Tų, kurie neatsižadėdavo savo tikėjimo, laukė kankinimai ir baisios egzekucijos, tarp jų –  skandinimas išmatų duobėse. Ar būtų erezija sakyti, kad ir Jėzus ten ėjo kartu su savo išpažinėjais?“.

Steriliai baltas stilingas interjeras  neįtikėtinai lengvai ir greitai susitepa, tarsi mūsų šiandieninis gyvenimas, iš kurio eliminuota ne tik senatvė, bet ir bet kas, kas tepa. Tik kaži ar tos baltos sofos, ant kurių sėdime prisidengę prakaituojančius kūnus krakmolytais baltais marškiniais ir dailiai išlygintom kelnėm, galiausiai nebus taip pat išteptos. Visgi kulminacija tapo ne lovą pagaliau pasiekęs ir pats save išmatomis apsipylęs tėvas, bet žiniasklaidoje irgi gana plačiai eskaluota scena su vaikais, kurie iš mokyklinių kuprinių traukia granatas ir jomis užmėto Jėzaus veidą. Fone griaudėjo sprogimai, kuriuos pramušė mušinėjamo kamuolio garsas ir krikščioniškų giesmių nuotrupos. Stipri vizualinė metafora, įprasminanti tūkstančius metų žmonijos viltis ir neviltis prisišaukti Dievo Tėvo ar bent Sūnaus malonę, atkreipti jo nesuvokiamą žvilgsnį į save. Vaikiška agresija, verčianti nekaltąjį peržengti kultūrų ir tradicijų užbrėžtą ribą ir bent jau taip susilaukti dėmesio. Režisieriui pavyko sukurti galingą metaforą.

Po spektaklio režisierius užsiminė apie nepaaiškinamą prasminį plyšį tarp dvidešimt antrosios („Mano dieve, kodėl mane apleidai“) ir dvidešimt trečiosios („Viešpats yra mano ganytojas“) psalmių. Būtent į šį plyšį yra sutalpintas visas spektaklis. Jis taip pat užsiminė apie jį stipriai paveikusią fotografės Diane Arbus nuotrauką „Berniukas Centriniame parke su žaisline granata“. Viena susijaudinusi žiūrovė prisipažino ką tik grįžusi iš rekolekcijų vienuolyne, bet kaip tik čia, granatų gausme spektaklio metu pagaliau iš tiesų atradusi Jėzaus veidą. Kitas žiūrovas dėkojo už sustiprintą tikėjimą ir pastebėjo, kad spektaklyje tėvas taip ir nepalaimina sūnaus, kad šiandien vis dažniau sūnūs priversti būti tėvais savo tėvams. Filosofas Kristupas Sabolius, moderavęs pokalbį su kūrėjais, perskaitė ir iš protestuotojų-giedotojų iš už anapus teatro sienų atsiųstą popierinį laišką, kuriame klausiama kodėl žiūrovai, žiūrėję į išmatose skendintį senį ir po spektaklio tapę tokiais dideliais krikščionimis nejaučia meilės gal būt tokiems pat seniems ir savo įsitikinimus ginantiems pagyvenusiems žmonėms. Atsakyti nereikėjo, nes atsakymas tvyrojo ne tik teatro fojė – apie jį kalbėjo visi, kurie buvo nusiteikę kalbėtis, bet ne rėkti: dialogas ir tik dialogas gelbsti pasaulį nuo to, kas jam nuolat gresia ir ką vienu žodžiu įvardijo pats Castellucci – fašizmas. Taigi, visi, kurie išstovėjo neprecedentiškai ilgą patikros eilę prie durų klausydamiesi čia pat atliekamų pagrabinių giesmių, kuriuos perspėjo likti savo vietose, jeigu kiltų nesklandumų, kurie žingsnis po žingsnio perėjo per visą spektaklį drauge su Tėvu ir Sūnum, kurie drauge išgyveno Jėzaus veido transformaciją ir atpažino abejonę, kurie sulaukė režisieriaus ir aktorių, ir dar kurį laiką pabuvo spektaklio sukeltoje aiškesnio pasaulio suvokimo būsenoje – visi jie savo kailiu patyrė unikalią laisvės pamoką. O jos pastaruoju metu nesimėto. Už tai ačiū organizatoriams ir aplinkybėms.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



2 komentarai(-ų)

  1. mindaugas wrote:

    aš tai norėčiau papildyti vizualine medžiaga: https://www.facebook.com/photo.php?v=10151044345840796

  2. Julija wrote:

    Ačiū autorei – kaip visada – su malonumu ir prie kavos vėl atsidūriau jūsų hauze 🙂 Tik šįsyk nepatingėsiu imti ir parašyti komentaro 🙂
    Apie viską nuo pradžių: pirmieji du spektakliai.
    Manau, kad labiausiai teatre nusiviliu, kai pretenzingai pristatoma, kad scena – tai žmogiškosios sielos apnuogintoja, kad čia parodomas žmogaus veidas, kurio mes visi neišdrįstame parodyti visuomenėje, kad čia įvyksta tiesa, tačiau… eilinį kartą nepamatau nieko naujo: rėkimas, keiksmažodžiai, betikslis lakstymas po sceną ir nuogi užpakaliai. Na, nuoširdžiai – KURI iš šių sudedamųjų dalių yra nematyta bent vienam spektaklio žiūrovui? Per video klipą, studentišką vakarėlį, netgi žinias – jei ne viską kartu, tai bent jau dalimis tos „žmogiškosios“ sielos esame prisiragavę. Jei tikslas šokiruojanti – tai šis traukinys irgi jau seniai seniai išvykęs…
    Galų gale, po savaitės jau spėjau pamąstyti ir suprasti ir kitą aspektą: nuvilia, kad ta žmogaus siela parodoma tokia nuskurusi ir banali, sužvėrėjusi ir abejinga. Žiūriu į save, žiūriu į tuos, kurie sėdi aplinkui ir negaliu prisiversti pamatyti juose tos nykios asmenybės, kuri karaliauja scenoje. Ir neneigiu, kad kiekviename iš mūsų yra dalis tos gyvuliškos prigimties, tiesiog niekaip nesutinku su portretuojamos dalies kiekiu: scenoje be kelių įtaigių sprendimų nieko DAUGIAU ir NEBUVO. Daug medijos ir itin mažai turinio.
    Niekaip negalėjau iš galvos išmesti britiškai taiklaus šiuolaikinio meno šaržo komedijoje „Spaced“ http://www.youtube.com/watch?v=APjDtBNZiNA tikrai dažnai jaučiuosi … po 2 valandų…
    Kita vertus, Castellucci be jokios isterijos pakėlė absoliučiai visą žiūrovų salę ant kojų – plojome ir šaukėme bravo. Asmeniškai aš iš dėkingumo: nuo skruostų braukiau ašaras, o siela virpėjo. Net nesuvokiau dėl ko: dėl to, kad čia buvo tikrai apnuoginta „žmogiškoji“ siela, ar dėl to, kad į mane žiūrėjo mano Dievo veidas, toks, kokį aš jį matau: priimantis, neįmanomas sutepti, efemeriškas, tobulas tiek, kad joks purvas negali jo sutepti, nepaliečiamas, tolimas, kentėjęs tiek, kad jokia kančia jo nebepaliečia, iš amžinybės žvelgiančiomis geromis akimis ir visada žiūrintis į mane. O gal dėl to, kad atpažinau „mažutėlius, kurių yra dangaus karalystė“ ginkluotus granatomis, kad atpažinau jau autorės pastebėtą dieviškai baltą interjerą, kuriame mes gyvename tokį gamtišką ir instinktyvų gyvenimą, ir vargu ar išmatų nesulaikome tik gilioje senatvėje ir ar tik tiesiogine prasme… Tačiau jei pirmieji du spektakliai šią instinktyvios ir gamtiškos prigimties koncepciją tiktai „ištaško ant sienų“, tai Castellucci tarsi fotoaparatu sufokusuoja žiūrovų dėmesį ne į išmatas, o į bendražmogiškas vertybes: kaltę, gailestį, meilę, rūpestį, neviltį.
    Ar išmatos čia nėra tiesiog bet kuri nuodėmė, kurią mes padarome vien todėl, kad esame žmonės? Vien todėl, kad esame seni ir/ar ligoti, dvasia ir/ar kūnu, ne/turime, kas mumis pasirūpintu, ne/suprantame, ką darome? Ir gal todėl šiomis išmatomis galima užpilti paveikslą, bet negalima pakeisti to Dievo akių romumo ir švelnios šypsenos.. Tik kodėl, žiūrėdamas į nevilties parklupdytą, tėvu pasirūpinti negalintį sūnų, Dievo sūnaus veidas taip ir neprimena to, kuris Alyvų sode maldavo savo tėvo, kad kančios taurė jį aplenktų? Gal būtent šis, dieviškai švytintis veidas ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri nušviečia kelią į išganymą? Gal tai yra žmogaus – išsiganiusio/išganyto ir nušvitusio vaidas? Tik ar ši šviesa sušildo, ar taip ir lieka tolimu, ne/pasiekiamu švytėjimu? Ir ar toks Dievas gali būti/ yra iš/ganytojas? Ir ar Dievas vis vien yra ganytojas, net jei nuo jo nusigręžia ir „mažutėliai“, ir sūnūs, ir tėvai?

Parašykite komentarą