Europietiški provincijos vėjai

Prie Antono Kiakszto vilos (arch. J. Borowski ir I. Smorgonski, 1938)

Prisimenant aštuntą ir paskutinę šiais metais „Architektūros [ekskursijų] fondo“ ekskursiją „Vilnius. Tarpukaris“, norisi kalbėti apie paviršius – sienas, cokolius, langų rėmus, turėklus, durų rankenas – tai, ką galima ir norisi paliesti rankomis. Prieš septynis dešimtmečius čia, Vilniuje, trumpam pūstelėjus modernizmo skersvėjui radosi ne tiek ir mažai tarptautinio stiliaus, atspindėjusio naujausias Vakarų pasaulio tendencijas, pastatų. Tendencijos, tiesa, vėlavo dešimtmečiu, tačiau išaugę statybų mastai Vilniuje – šaurinėje Lenkijos provincijoje – reiškė besibaigiantį ekonominį sunkmetį ir po ilgų ilgų metų vėl besirandančius europietiško miesto ženklus.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje per keletą metų buvo pastatyta gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, projektuotų daugiausia architektų, atvykusių iš Varšuvos. Ekskursijos gidas architektas Vytenis Ūsas pasakojo apie 1924-tais prasidėjusį lenkų avantgardistų proveržį bei 1926-tais pradedamą leisti naująjai architektūrai skirtą žurnalą „Praesens“.  Vilniuje tuo laiku dar statoma neostilių epochos architektūra. Prekybos ir amatų (dab. LR Konstitucinio teismo) rūmuose tuometinėje ulica Mickiewicza, baigtuose statyti 1932-ais, akivaizdi tiek istorizmo, tiek ir modernizmo įtaka. Arkos čia – pagrindinis fasado formantas, bet svarbiausia jau ne jas gaubiantis dekoras, o išgrynintas siluetas ir lenktõs bei stačiakampės formų santykis. Klasikinė šio derinio išraiška modernioje architektūroje – lenktas laiptinės tūris – dominuoja Stepono Batoro universiteto bendrabutyje. Masyvų architektės I. Heilmanowos pastato tūrį suminkština intensyviõs žemės spalvos keraminės plytelės, dengiančios cokolį ir pusiau apskritą laiptinę. Atsisakius istorinio dekoro vilnietiškoje architektūroje išryškėja grynų medžiagų paviršiai – estetika kuriama smiltainio, tinko, betono, netašyto granito, keramikos faktūromis.

Nuomojamas daugiabutis (arch. S. Murczyński ir J. Sołtan, apie 1938)

Žvelgiant į pastatus iš atstumo –  kuris miesto erdvėse ne visada egzistuoja – išryškėja pagrindinė architektūrinė intriga, tokia aktuali poistoristinėje estetikoje – dviejų susikertančių tūrių jungtis. Tai ypač raišku architekto I. Smorgonskio projektuotuose  gyvenamuose namuose Pamėnkalnio gatvėje bei K. Kalinausko g. ir Rožių al. kampe, ar Visuomeninio draudimo bendrovės rūmuose ties Gedimino prospekto ir A. Jakšto gatvių sankryža (buv. Fluxus ministerija). Drąsiai išsiveržęs žymių varšuviečių architektų S. Murczyński ir J. Sołtano pastato didysis korpusas žavi minimaliomis priemonėmis pasiektu efektu – išgryninti pastato tūriai ir kokybiškos detalės. Tai vienas puikiausių prieškario dvasios ženklų mieste. Vėl norisi kartoti – lygus ir minkštas smiltainis, grubus ir kietas granitas, juodas kaip naktis marmuras, lengvos kolonos ir išlaisvinti tarsi skrendantys langai. Tuose apleistuose ir turbūt nenaudojamuose aukštuose dar yra keletas rėmų, kurių niekas neįstengė pakeisti balto plastiko lingolieriais, tyliai, pamažu užklojančiais sapnuojantį miestą. Parazitiškai plintanti, nepaisanti amžiaus nei kokybės liga, priartina bekompromisę diagnozę – neišsaugota.

Po išnaršytų Lukiškėse, Gedimino prospekto rajone, pasklidusių namų ir rūmų ekskursijos kuliminacija tapo nuošaliame Liepkalnio priemiestyje 1939-tais atidarytas vidurinės mokyklos pastatas. 2011-tais baigta puiki kultūros paveldo objekto rekonstrukcija kėlė mintis apie tautinės mažumos nuovokumą ir rūpestį – čia įsikūrusi lenkiša Liepkalnio pagrindinė mokykla. Dinamiškoje, išraiškingo reljefo teritorijoje architektas Romualdas Guttas mokyklos projektą kūrė brandžiame kūrybos etape, iki tol produktyviai dirbęs Varšuvoje, kur be kitų pastatų suprojektavo tris įvairaus profilio mokyklas. Vilniškė – palyginti nedidelė, trijų aukštų, dviejų korpusų, pasižyminti funkcionaliu planu. Viskas čia vientisa – medžiais apaugęs reljefas, išorė, interjeras. Geltonų keraminių plytelių sienose – tamsiai raudoni, molio spalvos langų rėmai. Įsimenantis derinys atsikartoja ir viduje. Aiškią funkcionalią struktūrą formuoja ryškios spalvinės ir erdvinės detalės – grubių akmens luitų sienoje užuominos į mozaikinius portretus, o kamerinėje aktų salėje – kubistiškai išsiskleidusios dirbtinio granito kolonos. Tai pastatas – teatras, žaidžiantis gyvenimą ir sykiu esantis visiškai nuoširdžiai tikras. Aukščiausia menine kalba jį vainikuoja pakibusi betoninių laiptų konsolė, ištrinanti ribas tarp pastato realybės ir miesto.

Vidurinė mokykla (arch, Romuald Gutt, 1939)

Vilniaus tarpukario modernizmas paliko ir urbanistinių verčių turintį sudurtinių namų kvartalą Antakalnyje. Kubistiški tiek siluetu, tiek detalėmis tūriai išberti ankstyvais 1930-tais metais. Architekto F. Wojciechowskio projektuoti 25 namai įgavo skirtingas variacijas, atsižvelgiant į reljefo pokytį, orientaciją į skirtingas gatves, nutrūkusio užstatymo kraštus akcentuojant kampiniais langais ar balkonais. Stilistiškai ir funkciškai vientisa kolonija puikiai apibendrina ketvirtojo dešimtmečio Vilniaus architektūrą – nedielio mastelio (kartais kiek per kuklaus), aiškaus paprasto plano, kokybiškų detalių pastatai. Deja, tarptautinio stiliaus sluoksnis mieste buvo užgožtas karo ir okupacijų ir iki šiol nenoriai prisimenamas – tarsi ne mums priklausantis gabalėlis, tarsi ne Vilniaus o neįdentifikuoto Wilno teritorija, neturinti nieko bendra su šiandiena. Na, gal nebent išskyrus Fluxus ministeriją.

 

Kostas Biliūnas
nuotraukos Aurelijos Slapikaitės – Jurkonės
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. Nerijus wrote:

    Puikus straipsnis. Patiko

Parašykite komentarą