Aura’22. Pirmoji diena. Nuoga.

Greitasis traukinys Vilnius-Kaunas rugsėjo 27-30 dienomis man tapo eskalatoriumi į šiuolaikinio šokio aukštumas ir gilumas. Smagu taip kas vakarą judėti iš esamos į laikinąją sostinę apsirūpinti kultūra. Tikiu, kad tarptautinis šokio festivalis „Aura“ organizuojamas lygiai tiek kartų kiek metų organizuojamas laisvos Lietuvos Respublikos šokis. Greta „Poetinio Druskininkų rudens“, festivalio „Plartforma“ Klaipėdoje, kitų negausių, bet aktualių kultūrinės decentralizacijos pavyzdžių, festivalis „Aura“ skleidžia gyvybiškai būtiną šviesą ten, kur tamsu.

Taigi, ryžtingai nusiteikusi pamatyti kuo daugiau spektaklių, įsitaisau neseniai renovuotų ir gražiai mažybiškai vadinamų „Girstučio“ rūmų salėje atsimerkiu ir atsilošiu šokiui.

Atidarymui (2012.09.27) pasirinktas Annie Dorsen ir Annie Juren (Austrija) spektaklis „Magiška“. Atviroje scenoje švytėjo švelnios vos vos rausvos užuolaidos, kurias praskleidus pasirodė virtuvinis stalas ir ligoninės spintelė ant ratukų, ant kurių pūpsojo tradiciniai virtuvės rakandai: puodas, lėkštė, stiklinė, peilis, kiaušinių plakikais. Archetipinį moters pasaulio peizažą pagyvino natiurmorto elementai (kiaušinis, vanduo), kuriuos tame šokio paveiksle-performanse judino ir įprasmino portretas visu ūgiu – pati choreografė-šokėja Annie Juren. Moteris užsijuosia tokią pat rausvą (mergaitišką) prijuostę, ima po vieną indus (maito gamyba), juos įvardija (žodinė perdava) ir neskubėdama pradeda demonstruoti fokusus (gebėjimas iš nieko sukurti viską). Iš tuščio delno atsiranda kiaušinis, iš krūtinės per piltuvėlį bėga pienas, iš užminkytos tešlos iškyla liemenėlė. Nuo oficialios fasadinės magiškumo temos pereinama prie daug keblesnės ir juodesnės privataus kūno magijos. Atlikėja prisėda ant scenos, rituališkai iškelia žirkles ir reikšmingai po gabalėlį nusikarpo nuo savęs sodriai mėlyną suknelę, atsidengusį rožinį apatinį trikotažą, galiausiai kėsinasi nusikirpti ir odą, bet pasitenkina susivarydama žirklių smaigaliukus į veną. Gana ilgokai atliekamas elementarus triukas iki tol augusią įtampą nusodina ir pasėja skepsio sėklą.

Trečioje dalyje šokėja lieka visiškai nuoga, atsistoja prieš publiką, apsimuturiuoja galvą suknelės likučiais ir geras dešimt minučių ritmingai kratosi. Reziumuojant galima būtų pasakyti, kad spiginančioje prožektorių šviesoje spengė tiesmuka moters-mėsos metafora. Net ir bukiausiam žiūrovui negalėjo likti abejonių, kad sena tiesa vis dar funkcionali: visi vyrai kiaulės, nėr kuo apsirengti. Gerokai prailgęs kratymasis pagaliau peraugo į, reikia pripažinti, savaip gražų kūno budimą iš transo ir rąžymąsi lengvai atpažįstamais breiko, džiazo, pop ir roko judesiukais. Greičiausiai tai buvo aliuzija į scenoje būtent supervyrų (Džeksono, Preslio, Džagerio ir kt.) pamėgtus judesius, todėl jeigu juos būtų atlikęs gražaus sudėjimo nuogas vyras, būčiau mėgavusis labiau. Tačiau šį kartą juos demonstravo pikta ir nuoga ant viso pasaulio austrų choreografė „be galvos“.

Galiausiai į sceną vėl buvo sugražintas stalas, ant kurio tarsi vakarienei ruošiama višta įsitaisė moteris, beje, jau atgavusi savo galvą ir, kaip paaiškėjo netrukus, virtusi fokusų dėžute, neišsemiama fokusininko skrybėle, o gal paprasčiausia farširuota višta. Šviesos teatrališkai prigeso ir moteris tarpuose tarp paskubomis atliekamų jogos asanų ima iš savo makšties tarsi triušius ar konservuotas slyvas traukti kaspinus, baterijas, šviečiančią eglutės girliandą. Galiausiai išsitraukia mažytį portatyvinį projektoriuką. Sakytum, ganėtinai poetiška ir filosofiška akimirka – publika lieka tamsoje akis į akį su Moterimi ir per ją sklindančiu anapusybės filmu, be didesnių skrupulų projektuojamu čia pat ant salės lubų, užuolaidų, žiūrovų veidų. Būtų, jei nebūtų pigu.

Finale iš už užuolaidų pasirodo atlikėja apsivilkusi iki kaklo uždaru juodos odos supermenės kostiumu, rankose laiko kalašnikovą, o ties klynu – tarsi antklodės užvalkale – prakirptas rombas, pro kurį matyti moters slėpiniai, spektaklio dėka maksimaliai devalvuoti. Iki elementarios raudonos antklodės asociacijos. Matyt neveltui bobų vasara, kad toks nenumaldomas noras tempti viešumon antklodes ir kelti dulkių debesis. Tik kad ta emancipuotų bobų vasara daugiau kalba apie degraduojančios dvasios rudenį, negu apie lyderio pozicijų nepasidalinančius dulkintojus ir dulkinamuosius.

***

Ironiška, tačiau antrasis atidarymo dienos spektaklis t.p. buvo nuogas. Tiesa, iki jo teko pasivažinėti troleibusu po spėjusį sutemti Kauną ir susirasti Kamerinį teatrą, kurio ne tik miniatiūrinė salytė, bet ir visi laiptai buvo sausakimšai nusėsti gausios auditorijos. Scenos prietemoje jau laukė komplektas būgnų, elektrinė gitara, pultas. Trupė Ne Barros (Portugalija) pristatė spektaklį  šokėjui ir muzikantui „Kuriant nepažįstamąjį“. Programėlėje kūrėjai kalbėjo apie ekspatrijuotus šokančius kūnus-svetimšalius, kurie ieško ir randa aibę istorijų, personažų, vietos pakeitimų. Gal ir būtų galima mąstyti giliau, dekonstruoti spektaklio sluoksnius, ieškoti nepametus, bet po stipraus tarsi lietuviški vėdarai pirmojo spektaklio antrasis iš pradžių buvo neįžiūrimas tarsi šešėlis. O šokėjui – dailiam čiupliam berniukėliui – pasislinkus į atokesnį kampelį ir pradėjus mautis triusikėlius per publiką nusirito slopinamas juokas „ir vėl“. Turėčiau kalbėti apie skanų šokį, organiškai naudojamą gyvą muziką ir muzikantą, kuris antroje spektaklio pusėje netgi labai sėkmingai kūrė duetą su šokėju (jau apsirengusiu), o juodai-balta video grafika tiesiog pridėjo papildomos gelmės. Visgi, pirmojo spektaklio nežabotas nepasotinamumas turėjo atimti iš publikos, kuri, greičiausiai, buvo ta pati, jautrumą ir klausą bet kokiems subtilumams ir švelnumams. Neveltui pagal sveikos mitybos principus prie pusžalio kepsnio plakta grietinėlė nedera.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą