Aura’22. Antroji diena. Gili.

Antroji diena (2012.09.28) prasidėjo visai kita gaida, nei baigėsi pirmoji. Trupė A.lter Sessio (Prancūzija) patiekė spektaklį „Patvarumas“ iškeldama Kauno publikos juslėms tikrą dvasinę puotą.

Scenoje lygiavertiškai dalyvavo du šokėjai – nuogas iki pusės, atletiškas, juoda kojine-kepure ant veido Jis (Gianni Joseph) ir trapi skustagalvė blankia suknele, baltai nupudruotu veiduku Ji (Yum Keiko Takayama). Išmoningos video projekcijos žavėjo netikėtais erdviniais sprendimais. Spektaklio vizualui panaudotas prancūziškas – ir jau vien dėl to romantiškai nostalgiškas – tekstas, virstantis prasminiais tapetais. Natūralūs aplinkos garsai ir kepenis atkalanti techno muzika drauge su skirtingą paros metą ir gamtos stichijas perteikiančiu apšvietimu jau anksčiau matytą elementarią „Girstučio“ rūmų sceną iš esmės perkeitė. Atsivėrė kitas – paralelinis sąlyginis pasaulis.

Nuo gyvenimo dulkių pakilusi japoniška figūrėlė šaržuotais judesiais tarsi prisukta blaškosi po bevardę erdvę ieškodama to, kas tvaru ir vengdama to, kas trupa atgal į dulkes. Prologe ant kaklo lėtai vynioti raudoni siūlai vėliau judesių labirinte išdryksta tarsi gyvenimo kraujotakos žymės. Trapiai lyg iš anapus atslinkusiai In akompanuoja tvirtas ir gyvybinės energijos kupinas Yang.

Geriu į save spektaklio estetinį ir energetinį užtaisą ir pati sau dar kartą prisimenu daoizmo – jaukiausios kinų dvasinės praktikos – principus. Tekstas, kurį apie daoizmą dar VIa.pr.m.e. parašė Lao Dzi, galėtų būti ir spektaklio „Patvarumas“ libretas: „Dao stichija – nebūties ir būties, tuštumos ir pilnatvės susitikimas, arba perėjimas, leidžiantis pajusti jo pastovumą (amžinumą) ir permainingumą. Iš čia kyla visas Dao paradoksalumas ir juokingumas, paverčiantis jo siekimą nelyg šešėlio vaikymusi: vos manaisi jį sugavęs, jis tą pačią akimirką išslysta. Štai kodėl Dao laikomas slepiančiu šviesą savyje, pasineriančiu į dulkes, šviesumu panėšėdamas į tamsumą, skambumu – tylus, akivaizdumu – nematomas. Balansuodamas tarp būties ir nebūties, jis tampa savotiška pasaulio riba – Didžiąja riba (Taiji), įdaiktinančia daiktus ir padedančia virsti jiems grynu dvasingumu, kuris leidžia susilieti su jo nebūtiškumo amžinybe.“ (vert. L.Poškaitė).

Lėtas būties gimimas iš nejudėjimo, iš tamsos ir iš dulkių. Netikėtai komiškas tos būties spurdėjimas, primenantis japoniškos animacijos ir kompiuterinių žaidimų personažų judesius. Staigus tų judesių nuvytimas, trauminis trūkinėjimas, užlūžimas ir išnykimas pauzėje, statikoje. Demoniškas nežinios šnopavimas, šakališkas kūnų puldinėjimas visomis kryptimis, klaikus amžinas munchiškas klyksmas baltaveidės geišos veide. Minkšta tamsa, iš kurios šviesa išstumia spalvas, aštrius kontūrus, kol nebeišsitenkanti šviesa juos išdrasko ir panardina į akinančią šviesą, o tada įsijungia mechaniškas mirksėjimas, atsiveria nauji priėmimo kanalai ir sunkiai pakeliamą spektaklio šviesotamsos regėjimą iš akių perima oda.

Toks tad srūvantis, kintantis, nykstantis ir iš naujo susitveriantis pasitaikė to vakaro prancūzų dvasinis-estetinis teatras, užkabinęs rutinoje dulkėmis apaugusius vidinius sielos užkaborius. Tuos, į kuriuos socialinis-provokacinis teatras ar šokis retai besikėsina. Jų „Patvarumas“ – lyg ritualizuotas pusiausvyros laikymas ant daoistinio kraujo raudonumo siūlo, ištempto virš pasaulio tuštumos. Judesys į viršų – šuolis, judesys į apačią – krytis. Vidurio kelias – štai kas yra tikrasis patvarumas.

***

Antrasis antrosios festivalio dienos spektaklis – „Kvailių laivas“ (Izraelis). Vos perskaičiusi pavadinimą prisiminiau kažkada vaikystėje skaitytą šmaikščią Salola Eras knygą „Kvailių kaimas“, kurioje pasakojama apie, berods, Suomijos kaimą, apgyventą vien kvailių. Joje pasakojama apie jų išdaigas, graudžius juokus, atsitiktinį išradingumą ir netikėtą išmintį. Ši asociacija neapleido per visą spektaklį, kuris buvo rodomas ypatingoje erdvėje – naujojoje kaži kur palubėje įrengtoje Kauno valstybinio dramos teatro salėje „Rūta“.

Choreografai Niv Sheinfeld ir Oren Laor ištisą valandą šokdino ir vaikė po sceną tris visiškai skirtingus ir savo charakteriu, ir išvaizda šokėjus. Skambėjo Didi Erez, ABBA, Pet Shop Boys, Michael Jackson. Buvo daug citatų, aliuzijų, parodijų iš baleto ir pop scenos aukštumų, gatvės ir užkulisių gilumų. Atlikėjai stvėrėsi tekstų ir judesių siekdami iš esmės beviltiško reikalo – susikalbėti tarpusavyje.

Tragikomiškos situacijos iš pradžių vertė žiūrovus verkti iš juoko. Tačiau spektaklio pabaigoje dauguma jų tik šypsojo pro ašaras. Kvailių laivas atsišvartavo nuo skepsio kranto ir išplaukė į atvirus ir pavojingus nelogiško, nepaaiškinamo, negailestingo ir nė kiek nejuokingo gyvenimo vandenis. O tame laive dėjosi ištisas gyvenimo karnavalas. Pradžioje, sakytum, beprasmes masyvios balerinos užgaidas atsiplėšti nuo žemės ir skristi ilgainiui pratęsė barzdočiaus noras būti pompastiškai apraudotam ir rituališkai išlydėtam iš šio pasaulio. Išmoninguose duetuose nuolat veikė ir trečias.

Scenos negožė bereikalinga butaforija. Tik trys kėdės, keli buteliukai vandens ir akustinė gitara, kurios pagalba publika drauge linksmai sudainavo ABBA dainą, kurios priedainis, verčiant ekspromtu, skamba maždaug taip: „Būna džiaugsmo ir būna liūdesio laikas/ Mes visad permatysim jį kiaurai/Ir nesvarbu koks bus rytojus/Drauge ištversime viską/Kaip tai ištveria draugai.“

Spektaklio stiprybė – genialus paprastumas. Ilgesnį laiką intymioje erdvėje (nesvarbu tai laivo denis ar kamerinė salė) drauge uždarytas būrys žmonių iš pradžių kvailioja, žvelgia nepatikliai, tikrina ribas, mėgina susikalbėti, iš tiesų susikalbėti, konfliktuoja. Galiausiai nurimsta, nes pavargsta, ir tiesiog įsižiūri vienas kitam į akis. Banalu, bet stojusi tyla netikėtai atsako į visus užduotus ir nutylėtus klausimus. Publika dar sykį išprovokuojama drauge sudainuoti tą pačią dainą. Fokusas pavyksta – nei tekste, nei balsuose nebegirdėti nė vienos netikros natos, o kiekvienoje pauzėje pulsuoja tiek neverbalinės kolektyvinės prasmės, kiek jos geba prikaupti erdvės ir dainos, padėjusios žmonėms ištverti audras, įveikti bangas ir pasiekti naujus saulėtus krantus.

Sakytum nieko nenutiko. Bet trys šokėjai sugebėjo nusivesti žiūrovus paskui save tiksliai ten, kur buvo suplanavę. Paskutinė scena: šokėjai sėdi ant kėdžių priešais publiką ir tylėdami žiūri jai į akis. Spektaklis, kuris baigiasi ne uždanga, atskiriančia atlikėjus nuo žiūrovų ir nutraukiančia užmegztą ryšį, o ilgu atviru abipusiu žvilgsniu. Kvaila, pažiūrėjus iš šalies. Bet, kaip sakė jau mano minėtas daoistas Laodzi: „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą