Apie baletą, bitlus ir batus

Spalio 10-osios vakarą įvyko šiuolaikinio baleto spektaklio pagal „The Beatles“ muziką premjera „Saulės smūgis“. Šią savaitę per televizijos dėžę taip pat išgirdau, kad greito maisto restoranai išrado naują kokteilį, kuriam maišomas vynas ir pienas. Kaip jau supratote, abu sprendimai ganėtinai rizikingi dėl visiems puikiai suprantamų priežasčių – nepavykus gali gerokai supykinti.

Choreografe/režisiere save pristatančios Marijos Simonos Šimulynaitės kūrybą Ūkio banko arenoje išpildė neseniai susibūrusi „Baltijos Baleto grupė“. Garsiai skelbiama, kad joje šoka be galo talentigi iš užsienių į gimtąją Lietuvėlę sugrįžę baleto šokėjai. Šokėjai ir gimnastai spektaklyje šoko ir su jais buvo plius minus gerai. Negerai buvo su visu kitu.

Kaip teigiama internetiniame trupės puslapyje www.balticballet.com, kurio pavadinimas (angliškai) išduoda galingas pretenzijas, teigiama, kad ji „ieško netradicinių baleto pateikimo kelių ir stengiasi, kad jų kūryba taptų priimtina kuo platesnei auditorijai“. Banali tiesa – kas taikoma visiems, netinka niekam. Taip kad toks krypties pasirinkimas jau iš esmės yra rizikingas. Sukant kalbą arčiau paties spektaklio „Saulės smūgis“, esminis dalykas, kas nervino nuo pat pradžios iki pat galo, tai totali choreografės muzikinė neklausa. Reikia sugebėti surinkti visą puokštę nuostabiausių bitlų dainų, kurių kiekvienoje energijos ir ritmo dozė pliūpteli sulig pirmu taktu ir neslobsta iki paskutinio, ir sušokti viską penkis kartus lėčiau. Buvo graudu ir nuobodu žiūrėti į judesius, kurių kas trečias kartojamas po šešis kartus, kurių vos keletas apskritai tiko pasirinktai muzikai. Taip ir nesupratau nuo ko buvo atsispirta, nes neatsispirta nei į ritmiką, nei į energiją, nei į dainų skirtingą dramaturgiją, nei į dainų tekstų žanrus ar siužetą. Besėdint ir begalvojant ką būtų galima padaryti, kad šitas submarinas neliktų tik skenduolis, į galvą toptelėjo mintis apauti visus šokėjus dailiojo čiuožimo pačiūžomis, gerai išsukti ir švystelti ant gerai nupoliruoto ledo. Atsiradus bent kokiam pagreičiui ir azartui jau būtų įmanoma žiūrėti. O tuo tarpu „inovatyvūs ir profesionalumu pribloškiantys šokėjai avėjo dar niekur Lietuvoje nematytus baleto batelius su kulnu“, kuriuos choreografė drauge su kostiumų dailininke Agne Jagelavičiūte gimdė ilgai ir sudėtingai. Tiesą sakant paskaičius priešpremjerinius pranešimus spaudai susidarė vaizdas, kad būtent batelių dizainas, o ne choreografija ir atėmė daugiausiai laiko. Po premjeros tas vaizdas nepasikeitė.

Bandant įvardyti kas visgi tai buvo (per spektaklis), į galvą ateina liūdnoki įvaizdžiai: gliansinis šimtadienis, apsirūkiusi cementovkė, vulgarokas bernvakaris.. Blogiausia, kad pasikalbėjus su daug geriau šokio istoriją išmanančiais profesionalais aiškėja, jog šio keisto spektaklio mėsa (choreografija), kad ir kiek jos yra, gerokai sudurstyta iš įtakų, liaudyje vadinamų plagiatais. Sutinku, postmodernizmas skatina skolintis ir cituoti, tačiau yra didelis skirtumas tarp postmodernistinės esė ir citatų knygelės. (Ką jau kalbėti apie socdemų benefisą su M.Mikutavičiaus šlageriu). Spektaklio aprašyme teigiama, kad be „The Beatles“ dainų choreografijai įtaką darė ir Ivano Bunino apsakymas „Saulės smūgis“. Gaila, bet kaip tik šitų įtakų labiausiai ir nesisekė rasti.

Taigi, grįžtant prie šios savaitės aktualijos gurmanų pasaulyje, t.y. vyno ir pieno kokteilio, norisi šnipštelti, kad plakti galima daug ką ir su daug kuo, tik esmė – ar tas, kas plaka, turi skonį, jaučia proporcijas ir žino kokius ingredientus pasirinkti.

Tuo tarpu kalbant apie  įtakas ir apie Buniną, o gal tiksliau – apie genialius kokteilius, negaliu nepacituoti genialaus Aido Marčėno eilėraščio, kuriame viskas pasakyta:

man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas

ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis – tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt – baltai
kasmet pražystantis jazminas

kelis kartus, sakykim mūzos,
bet daug dažniau – mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų

iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį – šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



4 komentarai(-ų)

  1. Inga wrote:

    Agne, patiko tavo kritiskas straipsnis ir eilerastis labai „i tema“.

  2. Julija wrote:

    Džiaugiuosi: drąsiai ir ryžtingai išsakyta, pagrįsta ir patirtimi patikrinta nuomone, įžvalgia akimi ir nuoširdžiu tonu 🙂 ačiū!!!

  3. Lina wrote:

    taip, šitas geras. Labai džiaugiuosi, kad yra kas kritiškai ir pagrįstai parašo apie tokius štai garsius šnipštus 🙂 o juk kartais būna: svarstai žmogus, kur čia pasikultūrinti ir negali nuspręsti tas ar kitas spektaklis/filmas/koncertas labiausiai vertas. o dabar va – žinau bent jau, ką atmesti 🙂

  4. […] Dėl ko tikrai gailiuosi – tai, jog pažintį su kinų nobelisto Gao Xingjian romanu “Dvasios kalnas” atidėjau 2012 metams. Kosminis, karminis romanas ir kosminio, begalinio stiprumo ir tvirtybės vertėja Agnė Biliūnaitė, savo valios ir talento jėga padovanojusi Lietuvai TOKIOS knygos vertimą. O Agnė be visų kitų dorybių yra ir dar vieno mano ypač sekamo blogo kafehauzas.lt kūrėja! […]

Parašykite komentarą