Anykščių metamorfozė

Santuokų rūmuose

Metai keičia miesto veidą. Prisimenu Anykščių vienaaukščius, medinių, smailiastogių namų eiles, susispietusias abipus siaurų gatvelių. Žmonėms ir miestui reikėjo erdvės ir saulės… Ir miestas ūgtelėjo visais penkiais aukštais.“ 1974-tais rašė „Kolektyviniame darbe“. Prieš karą buvęs nedidelis medinis Aukštaitijos miestelis, susispietęs bažnyčios šešėlyje, septintame – devintame dešimtmečiuose patyrė drastiškas centrinės dalies transformacijas. Anykščiai – kokius pažįstame ir į kokius kviečiame sugrįžti atvykusius – susiformavo sovietmečiu.

Paštas

Kalbos ir mintys apie sovietinius metus ir jų pakeistą miesto veidą skambėjo vėtros nusiaubtuose Anykščiuose pirmąjį spalio šeštadienį. Į aštuonis skirtingus miestus šį rudenį kvietusi viešoji įstaiga „Architektūros [ekskursijų] fondas“ spalio 6 d. anykštėnus ir miesto svečius (daugiausia iš sostinės) subūrė į architektūrinę ekskursiją, raktiniu pavadinimu „Anykščiai. Sovietmetis“, raginusią tyrinėti įdomiausią ir reikšmingiausią sovietinių metų architektūrinį paveldą. Gidai kvietė atkreipti dėmesį į detales ir pamąstyti, kiek daug mažam miestui reiškia kiekvienas pastatas. Gavus mero Sigučio Obelevičiaus palaiminimą ekskursija prasidėjo urbanistine įžanga apie 1967-ais numatytą visos centrinės dalies metamorfozę į chruščiovinių daugiabučių rajoną. Laimei ne visa numatytoji akcija Anykščių miesto centre buvo realizuota ir, kaip kontrastas, nedidelė senojo medinio užstatymo teritorija įdomumo dėlei buvo išsaugota. Ekskursijos gidė miesto architektė Daiva Gasiūnienė savo pasakojime akcentavo pastatų masteliškumą – vieną pagrindinių kriterijų tiek sovietimečio, tiek ir naujajai architektūrai trapioje mažo miesto struktūroje.

Trys dešimtys dalyvių pasklido sovietmečiu centrinės dalies funkcijas perėmusioje Jono Biliūno gatvėje. Šiaurinėje jos pusėje išsirikiavę funkcionalistinio stiliaus pastatai – buvę Rajono partijos komiteto rūmai, kino teatras, taupomosios kasos ir knygyno kompleksas,

Rekonstruojamas Kultūros centras

vaistinė. Šioje vieningoje eilėje stilingu modernizmu ir subtilia žalvarine fasado renovacija išsiskiria paštas. Pastatui būdinga aiški vidinė struktūra, paprastas ir efektingas fasado, kuriame dominuoja laikančių kolonų skaidoma vitrina, sprendimas. Panašus apibūdinimas tiktų ir kitoje gatvės pusėje architekto Algimanto Patalausko septintame dešimtmetyje suprojektuotam kartotiniam universalinės parduotuvės tūriui (tokios pat parduotuvės stovi dar bent penkiuose miestuose). Pagrindinis ir esminis skirtumas – pastatų dydžiai bei gebėjimas darniai įsilieti į susiklosčiusią urbanistinę struktūrą. Vienas stambiausių pastatų mieste dominuoja ir aikštės erdvėje, kuri taip pat smarkiai pasikeitė sovietiniais metais – pradedant užveistu parku-skveru ir baigiant kone dvigubai padidintu plotu. Nejautrumas esamai architektūrinei aplinkai pastebimas ir 1977-tais iškilusiuose architekto Rimvydo Šileikos projektuotuose  Kultūros rūmuose. Vis dėlto plastiškas tūris (daugiau siejamas su kraštui būdingu kalvotu kraštovaizdžiu, nei su aplinkiniu užstatymu) išsiskiria kaip originalios ir įdomios architektūros pavyzdys. G. Janulytės-Bernotienės vykdoma rekonstrukcija iš esmės keičianti objekto įvaizdį, išsaugo dabartinio kultūros centro tūrių plastiką

Kitoje aikštės pusėje – susispietę palei miniatiūrines gatveles, sovietmetį atlaikę senamiesčio kvartalai. Su prieškarinių Anykščių kontekstu supažindinusi kultūros vertybių apsaugos specialistė Daiva Stankevičienė pasakojo apie dingusį žydišką medinį miestelį su sinagogų kiemu, mediniais prekybos paviljonais centrinėje aikštėje, benzino kolonėle ir keturiais automobiliais. Sovietmetį šioje dalyje priminė ilgas penkiaaukštis Ubagevičiaus (dab. Šaltupio) gatvėje, it dramblys saldainių parduotuvėje – vyno gamyklos kompleksas bei buvusi architekto A. Aleknos 1985-tais projektuota degustacinė, į kurią, kaip prisiminė buvęs miesto architektas Gintautas Navickas, vamzdžiais tiesiai iš vyno fabriko atkeliaudavo įvairiarūšis vynas… Laikas nuplovė 1982-ais rekonstruoto miesto viešbučio autorius, kaip ir daugelio kitų tik prieš trejetą dešimtmečių iškilusių pastatų architektų vardus, tačiau įspūdingos plastikos keturaukščio „Puntuko“ fasadas drąsiai atlaikė metų išbandymą. Gidės D. Gasiūnienės teigimu – tai vienas vertingiausių okupacijos laikotarpio pastatų Anykščiuose. Masyvios metalinės palangės ir viršlangiai – kito devinto dešimtmečio pastato, valstybinio banko, skiriamasis bruožas. Laiko dvasios prisigėrusių detalių išsaugojimas jau tampa miesto architektų galvosūkiu.

Savitas sovietmečio palikimas – kitapus upės ant kalvos iškilę muziejaus komplekso pastatai. Stalinistinėje epochoje J. Kvašio

Santuokų rūmai

projektuotas poemos „Anykščių šilelis“ gimtąją vietą saugantis gaubtas it sarkofagas atkartoja tradicinių liaudiškų formų klėtelės vaizdinį.  Šalia – regionalistinės stilistikos, buvusį Baranauskų klojimo tūrį ženklinanti architekto V. Gabriūno muziejaus fondų saugykla su parodų sale, kurioje atsiveria aukštos pastogės edvės interjeras. Muziejaus kalvą su miestu jungiantys tiltai priminė sovietinių metų rekonstrukcijas, po kurių keitėsi tiltų vieta, paskirtis, dingo skulptūros, radosi neaiškios paskirties pastatas, kuriame vėliau, laimei, įsikūrė kavinė.  Po nedidelės kavos pertraukos ekskursija pasuko buvusia Šagalovo gatve ir patyrė kuliminaciją sovietmečio architektūros žvaigždės – Gedimino Baravyko – projektuotuose Santuokų rūmuose. 1978-1984-ais kurtas tūris eksponuoja savo centre išsaugotą trapią grafų Venclovavičių koplyčią-mauzoliejų. Mūro ir stiklo gaubtas pagarbiai ir atsargiai įjungia istoristinį inkliuzą į vientisą vestuvių ritualui dedikuotą erdvę. „Lengvo potėpio įspūdis“ – apibendrina anuometinio straipsnio apie naują pastatą autorius L. Ektas.

Baigėsi dar viena sovietmetį aktualizuojanti ekskursija. Įžiebus dizainerio E. Šatūro projektuotą šviestuvą geltonas koplyčios interjeras nušvito drėgname spalio danguje. Lietus, kaip ir prieš trisdešimt metų, pasveikino miestą.

 

Kostas Biliūnas
Norbert Tukaj nuotraukos
Kafehauzas.lt

 



Parašykite komentarą