Antrasis „Keđjos“ projektas: partnerystė Taline

Kartais labai smagu pakeliauti vienai. Atsiduoti monokelionei, liautis kalbėjus lietuviškai, gal būt liautis išvis kalbėjus, tik žiūrėti, šypsotis ir ieškoti bilieto, vartų, sėdynės, išėjimo, kelio, lovos. Nusimetu kuklų rankinį bagažą viešbutyje ant bėgių ir leidžiuosi išviliojama į ankstų Talino rytą. Raudonais klevo lapais ištaškuotos grindinys, šviežių bandelių kvapas ir viduramžiškas paslaptis nutylintys namų langai. Štai tokiose romantiškose dekoracijose vyks manoji šiuolaikinio šokio savaitė, vadinama gražiu islandišku žodžiu „keđja“ (grandinė) ir sukvietusi atstovus iš visų Šiaurės ir Baltijos šalių.

Į tvirtą grandinę sukibęs projektas Šiaurės ir Baltijos šalyse pradėtas vykdyti antrą kartą. Projektas, užgimęs aštuonių šokio informacijos centrų, šokio struktūrinių organizacijų dėka (prie kurių dabar prisijungė dar trys organizacijos) ir gyvavęs 2008-2010 m., Europos Komisijos finansavimą gavo ir ateinantiems 2012-2015 metams. Ši žinia buvo džiugiai sutikta šokio profesionalų, kurie, tęsdami pirmojo projekto tradiciją, ėmėsi tikslingai organizuoti teminius projektus: naujas šokio rezidencijų programas laukinėje gamtoje (Wilderness Dance), mentorystės (Mentoring), šokio infrastruktūrų gerinimo programą (Thin Tank) bei šokio kritikos vystymą ir plėtrą (Writing Movement).

Pirmasis susitikimas rugsėjo viduryje vyko Taline buvusiose industrinių gamyklų patalpose Telliskivi, kurios dabar glaudžia inovatyvius meno centrus ir kūrybines organizacijas ir savotiškai primena Vilniaus Užupio meno inkubatorių. Susitikimas orientavosi į šokio partnerystes rezidencinėse, mentorystės ir rašymo apie šokį programose. Čia gimė ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio platforma „Baltijos burbulas“ (The Baltic Bubble), pristačiusi žymiausius Baltijos regiono menininkus. Lietuvai atstovavo choreografė Agnija Šeiko ir kompozitorius Jonas Sakalauskas su šokio opera „Dykra“, o penkias dienas trukusios Baltijos šalių rezidencinės programos privalumus ir trūkumus išbandė choreorafė ir šokėja Erika Vizbaraitė.

Kadangi atsidūriau čia kaip šiuolaikinio šokio kritikė, negaišau laiko adaptacijai ir patį pirmą vakarą susiradau naujai atidarytą „Miegančiosios gražuolės pilį“, kur buvo pristatytas kito lygiagrečiai vykstančio eksperimentinio šiuolaikinio šokio festivalio „Hommik“ spektaklio „Pung“eskizas (fizinio teatro trupė „Co Nii“, chor. Renate Valme). Stipriosios-silpnosios lyties etikečių dalybos, emancipacija, homoseksualumas – tos pačios populiarios temos, bet sužaistos su lietuviams neįprastu humoru. Daug lipimo vienas ant kito pirmine to žodžio prasme. Scenografija minimali, tačiau nemažai kostiumų. Sėkmingai žongliruojama muzikos įrašais ir gyvais garsais. Emocinė šio fizinio teatro-šokio-performanso kardiograma maksimaliai prikausto čia pat ant grindų sėdintį žiūrovą prie sveikatai ir net gyvybei pavojingų sprendimų: mergina avinti aukštakulniais ir kopinėjanti jais po vaikinų nugaras, antausių papliūpos – nesvarbu, ar tai vyro, ar moters veidas, spyriai į veidą vyrišku batu apauta koja, bučinių orgijos ir nuolatinis persirenginėjimo maskaradas. Spektaklio finale, jau galutinai nutrynę ir nugrandę vyriškumo ir moteriškumo, stipriosios ir silpnosios lyties etiketes atlikėjai kaip paprasčiausi žmonės pagaliau susėda aplink laužą imituojančią dujinę viryklę ir romiai spragina kukurūzus.

„Writing movement“

Talino „Keđja“ suvažiavime buvo surengti net du seminarai, skirti šokio kritikams ir menininkams, besidomintiems, kaip, kokiomis idėjomis, kokiais vertinimo kriterijais ir metodais remiantis yra analizuojamas šokis. Estų kritiko Otto Karulino seminare „Bendradarbiaujanti kritika“ (Cooperative Criticism) domėtasi kritikos funkcijomis, rašytinės ir žodinės kritikos problematika, ieškota naujų teksto žanrų ir atviresnio choreografo bei kritiko bendradarbiavimo. Ypatingai akcentuojama buvo žodinės kritikos reikšmė ir jos lankstumas, tačiau ratui apsisukus – išanalizavus skirtingus kritikos metodus ir aptarus jų instrumentus – grįžta prie spausdintinės kritikos svarbos (šokio istorijai).

Seminare „Šokio ap/žvelgimas“ (Re/viewing dance) šokio kritikė Sidsel Pape iš Norvegijos siekė permąstyti šokio kritikos funkcijas, kurioms suskaičiuoti neužtektų ir dviejų rankų pirštų: interpretacija, dokumentavimas, provokavimas, gairės žiūrovui, grįžtamasis ryšys kūrėjui, viešieji ryšiai, diskurso kūrimas, vertinimas, švietimas, pramoga, dialogas ir kt. Rytais nagrinėjome spektaklio elementus (vertikales) ir prasminius sluoksnius (horizontales), vakarais „matuodavomės“ požiūrio akinius, t.y. žiūrėdavome į spektaklį per tam tikrą iš anksto „atsineštą“ analitinį lęšį – politiką, lyčių santykius, kūną, etniškumą ir t.t., naktimis rašydavome tekstus, o rytais juos nagrinėdavome ir priskirdavome vienam ar kitam žanrui.

„Baltijos burbulas“ ir Co

Danguje tvenkiasi lietus, virš galvų praskrenda NATO lėktuvai. Prisimenu, kad tuoj lapkritis ir šlapdriba. Nekokia nuotaika kurti šviesius ateities planus, todėl bandau praleisti vakarą su menu, kuris juk turėtų gelbėti mūsų pramirkusias sielas. Patraukiu į Kanuti Gildi (estišką Menų spaustuvės variantą), kur šį vakarą latviai rodo „Sarah Kane“ (rež. Martins Eihe). Kaip ir reikėjo tikėtis, spektaklis rėmėsi emociniu Sarah‘os Kane, garsios ir anksti mirusios britų dramaturgės, gyvenimu ir kūryba. Scenos centre – vintažinė rožinė sofa, ant kurios įsitaisę trys jaunuoliai pradeda detaliai pasakoti, kaip kiekvienas iš jų nužudytų savo geriausią draugą. Atlikėjai (muzikantas, šokėja ir aktorius) provokuoja publikos santykį su tuo, kas sakoma, rodoma ir įsivaizduojama, jie kursto, erzina žaidžia vienas kitu ir rafinuotai, kartais komiškai seka makabrišką dar Biblijoje aprašytą gundymo ir susigundymo istoriją. Žemi elektrinės gitaros dažniai tarsi prispaudžia publiką prie savo sėdynių ir verčia stebėti scenoje siautėjančią Šėtono, Ievos ir Adomo trijulę. Žiūrėdama prisiminiau šią vasarą aplankytas XVa. Rumunijos vienuolynų bažnyčias su laukujinėmis sienomis, išpieštomis pragaro ir rojaus vaizdais, kuriuos, už vienuolyno sienų pasislėpę beraščiai kaimiečiai, skaitydavo tarsi knygas. Juose vaizduojamos kankinimų ir smurto scenos niekuo nenusileidžia tam, apie ką kalba M.Eihe savo spektaklyje ir S.Kane savo pjesėse. Tad ir šis pastatymas gali būti puikiu XXa. krikščioniškos edukacijos pavyzdžiu iš esmės vis dar beraščiams ir buityje vis dar užsikuitusiems miestiečiams.

Savaitė su „Keđja“ siūlė ne tik paskaitas, seminarus ir spektaklius, bet ir menininkų organizuojamas ekskursijas po miestą. Pasirinkau labirinto performansą pagal Brolių Grimų pasaką „Apie vaikiną, kuris iškeliavo sužinoti kas yra baimė“ (The Stickleback). Šią pasaką šiurpiame tunelyje sekė choreografės ir šokėjos Kaja Lindal ir Mari Magi. Pačios pasakos ten nebuvo daug, bet gausu jaukią baimę keliančių kailiniuotų kačių su šakutėmis vietoj nagų, šviesos ir muzikos efektų, neonu švytinčių siluetų ir butaforijos, tinkančios siaubo pasakėlėms iš rūsio. Valandą laiko kuklus būrys ekskursautojų lėtai keliavo viduramžiškais Talino požemiais ramstydamas drėgnas sienas ir netikėtai prasilenkdamas su fantasmagoriškais personažais. Sandėliukų kates-varles keitė šiluminių vamzdynų nykštukai-bomžai, vėliau pasirodė „betmeniškas“ Juodulys, sėkmingai įveikęs dūmuose ir mirksinčioje šviesoje skendintį Blogį. Interaktyvų flirtą su publika menininkės provokavo užrašais, primenančiais Alisos kelionę po Stebuklų šalį: „užsimauk mane“ (pirštinės), „pamaitink mane“ (cukraus pudra plastmasiniame šaukštelyje). Šis keistas performansas paaugliams vyksta reguliariai, tad jeigu ketinate aplankyti Estijos sostinę, būtinai užsukite į Kiek in de Kok Požemių muziejų. Beje, labiausiai spektaklio pabaiga apsidžiaugė praeiviai, kurių akyse nuslinko kanalizacijos dangtis ir iš žemės ėmė lįsti besišypsanti elegantiška šiuolaikinio šokio publika.

Savaime suprantamas dalykas, jog estų spektakliai sudarė didžiausią „Baltijos burbulo“ programos dalį. Taip pat savaime suprantamas dalykas ir tai, jog estai stengėsi parodyti pakankamai platų šokio stilistikos spektrą – „grynąjį“ šiuolaikinį, gatvės ir konceptualųjį šokį. Ir tai jiems pavyko išties gerai. Choreografė Krista Köster ir dramaturgė Kristina Paśkevićius parodė jaunatvišką breiko ir gatvės šokio judesiais pulsuojantį spektaklį„Kamufliažas“ (Camouflage). Visiškai paprasta struktūrine linija – grupės šokiais, penkių šokėjų solo numeriais ir finaliniais grupės šokiais – sujungtas spektaklis kalbėjo apie jausmus, aistrą, jaunatvišką gyvybingumą ir spontaniškus sprendimus. Įdomios pasirodė tik atskiros scenos, judesių junginiai bei scenografijos detalės, nes spektaklio siužetą trikdė nenuoseklumas, bereikalingos mizanscenos ir nevykę šviesų sprendimai. Jaunuolių noras „maskuotis“ nė per sprindį nepanėšėjo į jaunatvišką norą pritapti prie grupės. O spektaklio pabaigoje liūdesį ar net komišką gailestį turėjusi sukelti frazė, jog vienas jaunuolis neturįs nei šeimos, nei žmonos, nei vaikų, nei draugų, jog jis esąs vienui vienas, nesuveikė, nes (religinių) tradicijų padiktuotos gyvenimo vertybės, atskleidusios estų, o tiksliau Rytų Europos laimės definiciją, pirštu bakstelėjo į atvirą visuomenės spaudimą jauniems žmonėms.

Gerokai įdomesnis buvo choreografo Marto Kangro spektaklis „Šnekėk su manimi“ (Talk to me), taip pat analizavęs meilės, artumo, draugystės temas. Šeši atlikėjai daugiau nei pusantros valandos trukusį spektaklį supynė iš atskirų vieno atlikėjo ar grupės „numerių“, panašiai kaip ir „Kamufliažo“ šokėjai, tačiau dramaturginė linija čia nepasimetė, nes atlikėjai balansavo tarp realių ir išgalvotų gyvenimiškų istorijų. Kartu čia buvo iškeltas ir spektaklio performatyvumo klausimas: ar visa, kas paremta žanrų maišymu, gyva vaidyba ir realiais išgyvenimais šiuolaikinių menų kontekste turi būti įvardijama kaip performansas? Teatras, anot spektaklio kūrėjų, tai tik dar vienas fiktyvus pasaulis, į kurį kartu su atlikėjų komanda pasinėrėme su malonumu. Ir visai nesvarbu, ar istorijas jie išgalvojo, ar gyvai ir nuoširdžiai grojo mediniais skudučiais, pasišnekėti apie gyvenimą norėjosi tiek su spektaklio atlikėjais, tiek ir su šokio bendruomenės nariais.

Estų spektaklis „Dievo studijos #4“ („God studies #4“, chor. Kennethas Flakas),  įspūdingos architektūros Kumu šiuolaikinio meno muziejuje nupurtė per dieną susikaupusį nuovargį ir pažadino alkį šokiui. Nes tai buvo šokio-šokio spektaklis, kokių šią savaitę tikrai nebuvo daug. Juodame kube atgijo trys svarbiausi skandinavų panteono dievai – išminčius Odinas, griausmavaldis Toras ir klastingasis Lokis. Prieš kiekvienam iš šių dievų įžengiant į sceną šokėjų duetas trumpai buitiškai nupasakodavo, kuo šis ypatingas. Tada šviesos auditorijoje užgesdavo ir scenoje suskambėdavo apokaliptinė „tarpgalaktinė“ muzika. Šokėjai visą laiką sinchronizuotai judėjo taip padvigubindami kiekvieną judesį ir kurdami nuolatinę įtampą. Judesiai švelniai, bet galingai sklendė per erdvę ir priminė tokius pat senus ir dievų laikus menančius kinų tai-chi ir indų dievų šokius. Pagrindinė spektaklio mintis – nėra vien tik gėrio ar vien tik blogio, kiekviename judesyje esama abiejų užuomazgos. Todėl ir ketvirtojoje dalyje, pavadintoje „Pasaulio pabaiga“, nuskambėjo žodžiai: „Atminkite, kad žmogų dievai sukūrė žaisdami“.

Žaismingas buvo ir Baltijos šalių rezidentų programos rezultatas, iš tiesų parodęs ir gilesnes Baltijos šalių nebendradarbiavimo problemas. Choreografai lietuvė Erika Vizbaraitė, latvė Sintija Siliņa ir estas Siimas Tõniste penkias dienas gvildeno trijų Baltijos šalių geopolitinį, istorinį ir kultūrinį artumą, ieškojo stereotipų šokyje ir gyvenime. Nors ši miniatiūra atrodė paviršutiniškai lengva, tačiau įsigilinus į choreografinę leksiką ir judesių junginius, išryškėjo tikslus Baltijos šalių vienybės atspindys: Lietuvą, Latviją, Estiją veikiau jungia teritorinis artumas ir istorija, o nūdienos problemas šalys sprendžia perdėto individualizmo būdu ar ieškant „stipresnių“ kaimynų pagalbos. Norėtųsi tikėti, jog šis rezidentinės programos rezultatas išaugs į svarų darbą ir bus puikus Baltijos šalių bendradarbiavimo pavyzdys.

Agnė Biliūnaitė
Ingrida Gerbutavičiūtė

perspausdinta iš Dance.lt
Nuotraukos iš „kedja“ archyvo



Parašykite komentarą