Sirenos 2012. Visuomenė priešais mus ir mumyse

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Tačiau pasitaiko, kad spektaklis prasideda tik po pertraukos. O kartais eini į teatrą, o pakliūni į televiziją. Beje, šiais laikais tai nutinka vis dažniau – temų, manieros, vaizdų, netgi veidų prasme. Matyt, to sąmoningai spektaklyje „Visuomenės priešas“ (H.Ibsen) siekė  režisierius  Jonas Vaitkus ir tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai, būtent šį spektaklį pasirinkę atidarymui. Į televiziją tai panėšėjo dar ir dėl to, kad į sceną sulipo visi kas norėjo. Ir ne tik todėl, kad pusė publikos buvo joje susodinta. Nepatingėjau suskaičiuoti – programėlėje surašyta arti septyniasdešimties aktorių pavardžių! Iš tokios kiekybės natūraliai norėjosi ir daugiau kokybės.

Tai buvo trijų valandų opusas apie baisią jėgą, kuria tampa pilkoji mokesčių mokėtojų masė susidūrusi su laisvuoju mąstytoju. Tema aktuali kiekvieną mielą dieną, H.Ibsenas – nesenstantis (ši pjesė pirmą kartą pastatyta Osle dar 1883m.). Tačiau vaidybos mokykla jau ima rodyti savo išvirkščias siūles. Du trečdalius laiko scenoje kas nors ant ko nors rėkė. Liūdniausia, kad tas rėkimas buvo monotoniškas ir bespalvis, neįvairus, nepateisinamas ir galiausiai netgi nebepaveikus. Mažiausiai šiame spektaklyje, kaip ir dera padoriai gydytojo žmonai, rėkė ponia Stokman (Dalia Michelevičiūtė), kuri rodė aukštą teatrinę klasę ir todėl ją buvo tiesiog malonu stebėti ir jos klausytis net šnibždant, priešingai negu pono Stokmano (Dainius Gavenonis), kuriam šnibždant testą likdavo susigalvoti pačiam.

Beje, ir paties Ibseno tekstas, siekiant tikroviškumo, buvo parašytas  paprasta, vidutinės klasės kalba. O akstinas imtis šios pjesės rašymo – priešiškas visuomenės nusiteikimas jo ankstesnės pjesės „Šmėklos“ atžvilgiu. Taigi, dramaturgas susikaupia, prabyla personažo daktaro Tomo Stokmano vardu ir stoja prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą ir jos palaikomas politines ydas, kritikuoja perėjūnišką žiniasklaidos laikyseną tvirtai tikėdamas, kad gėris vis viena laimės.

Būtent ši triumfuojančio gėrio gaidelė labiausiai ir kliuvo. Saldu net seilė tyso bežiūrint kaip vienas kitam į glėbį puldinėja gražuolė revoliucinguolė Stokmano duktė Petra (Gabrielė Malinauskaitė) ir padlaižys laikraščio „Liaudies šauklys“ redaktorius (Paulius Tamolė), kaip pačiame finale tarsi P.Rimšos skulptūroje „Vargo mokykla“ vaikai-(neva) apdriskėliai susėda ratu ir pradeda dainuoti abėcėlę. Sunku sulaikyti šypseną, nes tos akivaizdžios aliuzijos tuo pačiu metu ir į A.Latėno „Mažvyde“ skiemenuojamą Lie-tu-va, ir į miuzikle „Muzikos garsai“ skambančią ariją „Do-re-mi“. Ganėtinai skysta kaip finalui. Juk greičiausiai publika tą rugsėjo vakarą buvo ne visai ta, kuri ašarodama nepraleidžia „Bėdų turgaus“ ir „Paieškų tarnybos“. Noriu tikėti, kad ji – aktyvi, sprendžianti, veikianti ir reflektuojanti. Todėl ir ta cukraus pudra prie šonkauliukų sunkiai derėjo.

Spektaklio scenografės Jūratė Paulėkaitės scenografijoje daug daiktų: dirbtinė palmė, gydyklų gultai, metaliniai staliukai ir kėdės, scenos pločio juoda polietileninė plėvelė, dirbtinės plytų sienos, papildomomis dekoratyvinėmis lempelėmis aprėminti laptopai, donkichotiška ietis. Žiūrovų laukė nemažai specialiųjų efektų, vienas iš kurių dar ilgai nesisklaidė iš salės (daugiau atskleisti negaliu, tikiuosi, kad patys pamatysit). Manau, svarbu priminti, kad „Visuomenės priešas“ yra paskutinis talentingosios, į Lietuvos scenografijos istoriją jau seniai įėjusios ir per anksti mirusios kūrėjos darbas.

Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė sukūrė (tiksliau – surinko) lengvai atpažįstamus kostiumus iš netolimos praeities. Vėjavaikiškoji Petra priminė Dž. Travoltos merginą – ilgaauliai rudos odos batai, trumpas odinis švarkelis ir marga rusva smarkiai nuo liemens platėjanti suknutė, sujuosta diržu; Tomas Stokmanas žilstelėjusiais plaukais, gelsva liemene ir baltais marškiniais priminė filologą-filosofą; jo brolis antipodas Peteris Stokmanas (Vytautas Anužis) čekisto paltu ir griežta kepure iš veido panėšėjo į B.Moiseev‘ą; namų bendrijos atstovas Aslaksenas (Rimantas Bagzdzevičius) margu megztiniu, pūsta liemene, nudėvėtom kelnėm ir kyšančiu iš kišenės laikraščiu panėšėjo į archetipinį kaimyną; lengvai plisuotas sijonas ir į jį sukišta plati kreminė palaidinė pavertė ponią Stokman tikra Merilyn Monroe; o sulaižytaplaukis visąlaik juodai baltas redaktorius – į hitlerininką. Smagu, kai kostiumai taip stipriai papildo personažus.

Spektaklyje lygiomis teisėmis su aktoriais vaidina ir labai ilgos įstrižainės (veik per visą scenos plotį) ekranas, kuriame transliuojamus vaizdus kurė Ville Hyvonen (Suomija). Pradžioje rodomi elementarūs gamtos vaizdeliai ilgainiui suabstraktėja, atsiranda grafikos elementų, galiausiai imama vykdyti dviejų kamerų tiesioginė transliacija ne tik iš salės, bet ir iš rūkomojo tarpdury. Muzika (kompozitorė Raminta Šerkšnytė) nebuvo pakankamai organiška ir spektaklio laike per daug trūkinėjo.

Nors aktoriai, įsitaisę tarp publikos, mėgino išprovokuoti šią pasirinkti kurią tiesą palaikyti, buvo justi mūsų šiaurietiškas temperamentas ir noras likti neutraliu stebėtoju. Net ir tada, kai pirštu prikišamai visą vakarą karštai įrodinėjama kokia baisi blogybė toks masyvus inertiškas pasyvumas. Baisiai tiksli moteris, sėdėjusios man už nugaros kairėje, replika: „Gal ir reikėtų palaikyti tą nvargšelį visuomenės priešą, bet gi nesinori savo trigrašiu jiems spektaklio sugadinti.“

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą