Kaunas. Sovietmetis.

Architektūros [ekskursijų] fondas,  2010-2011 metais mastelyje 1:1 kvietęs tyrinėti sovietmečio ir tarpukario architektūrinį paveldą Vilniuje ir Kaune 7 skirtingais maršrutais bei temomis, šiemet siūlo naujas architektūrinių kelionių kryptis aplankant reikšmingiausius tarpukario ir sovietmečio architektūros objektus 8 Lietuvos miestuose.  Ekskursijų ciklas „modernizmas.lt“ – tai 8 nemokamos visuomeninės ekskursijos, kurių gidai – modernizmo paveldo tyrėjai, istorikai, architektai – supažindins su XX a. architektūrinio paveldo ypatumais.

Šį rudenį ekskursijos jau spėjo įvykti Klaipėdoje, Palangoje ir Panevėžyje. Tiems, kas tingi vaikščioti, nesidomi nei savo kiemu, nei pasauliu ir kam nė motais, kad „Pieno baras“ Vilniuje ir kavinė „Pasaka“ Kaune sunaikinti, o „Rotonda“ taip ir neprikelta, Archfondo ekskursijų turėtų vengti. Tuo tarpu visiems kitiems, nesvarbu kur šiuo metu gyvenate, nuoširdžiai rekomenduoju kitomis akimis apžiūrėti kaip sovietinio modernizmo grimas keitė Druskininkus (rugsėjo 29d.) ir Anykščius (spalio 6d.), kaip tarpukariu subrendo Šiaulių (spalio 13d.) ir Vilniaus (spalio 27d.) veidai.

Tuo tarpu man pavyko laiku užsiregistruoti į pasivaikščiojimą pėsčiomis po sovietinį Kauną, kuris vyko skaisčią rugsėjo 22 dieną.  Ekskursija truko geras keturias valandas, todėl termosas su pieniška kava ir avižiniai sausainiai labai pravertė. Beveik keturiasdešimties smalsuolių būrį vedžiojo doc. dr. Vaidas Petrulis (neseniai išleidęs knygą „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“) ir menotyrininkas Kastytis Rudokas, prie kurių ekspromtu prisijungė architektas Linas Tuleikis. Taigi, standartinis gido-monologo formatas virto trilogu, kuriame sėkmingai pynėsi trijų ekspertų, atstovaujančių trims skirtingoms kartoms, nuomonės, patirtys, žinios ir emocijos.

Žingsniavome per aikštes, stovėjome užvertę galvas į aukštus brutalizmo atstovais pravardžiuojamus viešbučius, landžiojom po nieko neįtariančių gyventojų kiemus ieškodami pirmųjų komunalkių. Sužvarbę užsukome pasigrožėti mediniais centrinio knygyno interjerais, aikčiojom nuo Laisvės al. Vis dar veikiančios vaistinės dekoro elementų gausos (freska, stiklo koriai, medžio reljefai, odinės kėdės etc.), senojoje spurginėje alkio kirminą užkimšome tradicinėmis kaunietiškomis spurgomis su džemu.

Įdomiausią pasivaikščiojimo dalį sudarė grupinis įsivaizdavimas to, ko nebeliko ir tai, kas nė nebuvo realizuota. Gal dėl to, kad į sovietmetį žvelgėm iš saugaus atstumo, gal dėl to, kad gidai išlaikė sveiką humoro jausmą dauguma tų faktų atrodė švelniai ironiški, bet juokingi. Pvz. ar žinojote, kad Kauno geležinkelio stoties dekorui buvo numatytos skulptūros, simbolizuojančios lietuvių tautos kovą dėl tarybų valdžios? Kad M.Žilinsko galerijos įėjimo kolonos suręstos iš šulinio rentinių? Kad ant T.Ivanausko zoologijos muziejaus fasado turėjo kyboti keturi dideli briedžiai, bet sieną pastatė per ploną? Kad monstras-viešbutis Kęstučio g., senas kauniečių širdies skausmas, turėjo priklausyti „Turisto“ tinklui (kitas Sovietų sąjungoje dominavęs tinklas buvo „InTuristas“), o jame apsistoti turėjo pirkėjai iš Azijos?

Prie nugriauto „Merkurijaus“ gidai susiginčijo kada sovietinio modernizmo statiniai įgauna vertę, kaip kartais netikę pastatų ir erdvių projektai per laiką užsitarnauja gyventojų palankumą, kaip juose ilgainiui užsimezga asmeninės istorijos. Diskusija nukrypo į tai, kad vieša erdvė tampa subjektyviai svarbi, kai joje pirmą kartą pasibučiuoji. Bet ji gali tapti svarbi objektyviai, jeigu joje pirmą kartą pasibučiuoja daug žmonių. Šią idėją kaip akciją buvo nuspręsta pasilikti kitam kartui, kai visuomenė nuspręs laidoti/prikelti kurią kitą jiems svarbią Kauno ar kito miesto erdvę.

Vienu unikaliausių ir gražiausių Stalino epochos socrealizmo pavyzdžių V.Petrulis pavadino Jaunojo žiūrovo teatrą (dabar Kauno valstybinis akademinis dramos teatras), kuriame jaučiama nacionalinio stiliaus dvasia, o virš įėjimo esančios skulptūros, galima įtarti, dėvi stilizuotus lietuviškus tautinius rūbus. Šis ir kai kurie kiti pastatai gana neblogai iliustruoja architektūroje sunkiai pritaikomą sovietinio meno apibrėžimą: „nacionalinis savo forma, socialistinis savo turiniu“. Tuo tarpu svarbiausia anam laikotarpiui buvo J.Janonio aikštė (dabar Vienybės a.), kurioje stovėjo vado Lenino skulptūra, o aplink iškilo strategiškai svarbiausi naujojo miesto ir naujosios visuomenės objektai: politinio švietimo namai (dabar VDU centriniai rūmai), Pramoninės statybos ir Miestų statybos architektų institutai. Šiandien čia tuščia, purvina ir nejauku, grindinio plytelės ištrupėję, jokio traukos objekto – nei fontano, nei suoliukų ar gėlynų. Apsidairius aplink norėjosi kuo greičiau pasitraukti į Karo muziejaus kiemelį, kur tuo metu kaip tyčia visu savo gražumu liejosi kariliono garsai.

Keičiantis laikams kai kurios vietos ir pastatai tarsi atsitraukia į šešėlį, jų nebepastebi eidamas pro šalį net vaiskiausią dieną. Greičiausiai jie instinktyviai saugosi neatsargios valios griauti, kurią turi miestų gyventojai, tiksliau – jų atstovai ir užsakovai. Ištūnojus tam tikrą laiko tarpą, pasikeitus vienai kitai miestelėnų kartai užgyja istorinės neapykantos ir tai, kas atgyvenę, tampa sena, tai yra – reta ir vertinga.

Jeigu visuomenė yra pakankamai brandi, jai nereikia tiek ilgai laukti, kad tai suprastų. Džiaugiuosi, kad antrasis Archfondo ekskursijų ciklas sulaukia šitiek susidomėjimo. Vadinasi, mes bręstame ir mums jau įdomu ne tik tai, kas bus, bet ir tai, kas buvo. Net jei tai buvo vakar.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



2 komentarai(-ų)

  1. Aiste g wrote:

    aciu!
    beje, galeciau atsiusti butent sios ekskursijos marsruto pdf zemelapi

  2. Algimantas wrote:

    labai smagu skaityti tokį straipsnį, tarsi būčiau ėjęs kartu.. atskleidžia tas malonias smulkmenas, ragauji jas tarsi razinas pyrage>> daugiau daugiau!

Parašykite komentarą