Gewandhauso orkestras ir animacija

Mieste jau iš palengvo prasideda ruduo – nuo knygų, teatrų ir muzikos. Būtent šia – gamtos ir kultūros sezonų pasikeitimo proga – Vilniuje apsilankė vienas seniausių (gyvuojantis nuo 1743m.) simfoninių orkestrų pasaulyje – „Gewandhauso“ orkestras iš Leipcigo, Vokietijos. Pagal autoritetingo klasikinės muzikos pasauly žurnalo „Gramophone“ 2008m. sudarytą geriausių pasaulio orkestrų dvidešimtuką, leipcigiškis užima garbingą septynioliktą vietą. Tarp kitko, vilniškė publika gali jaustis praprususi, nes per pastaruosius keletą metų turėjo garbės išgirsti tame pačiame sąraše dvyliktą vietą užimantį Niujorko simfoninį, diriguojamą Alano Gilberto ir netgi ketvirtoje vietoje reitinguojamą Londono simfoninį, diriguojamą  Valerijaus Gergijevo. Permetus sąrašą akimis peršasi akivaizdi išvada – tiesiog būtina intensyvinti tautų draugystę su vokiečiais ir kitais netolimais kaimynais (Berlynu, Dresdenu, Bavarija, Viena, Budapeštu), nes juos tikrai pigiau atsivežti, nei tame pačiame sąraše besipuikuojančius brangiuosius užjūrių užsieniečius (Čikagą, Los Andželą, San Fransciską ar Bostoną).

Vakaro svečias „Gewandhauso“ orkestras – vienas pirmųjų Vokietijoje, gimusių ne dvare, o buržua aplinkoje. Neįtikėtina, bet beveik 40m. jis grojo… aludėje „Trys gulbės“, kol galiausiai, neapsikentęs, švelniai tariant, nerimto publikos elgesio koncertų metu, išsikraustė į anksčiau tekstilės pirklių naudotą pastatą (nuo to ir pavadinimas). Ilgus metus orkestrui dirigavo dar ir šiandien jaunavedžius prie altoriaus lydintis kompozitorius Feliksas Mendelsonas. Šiuo metu orkestras t.p. atlieka ir Leipcigo operos teatro orkestro rolę. Tad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kurio scenoje jis pasirodė rugpjūčio 27d., dulkėms alergijos nepajuto. Muzika skambėjo nuostabiai. Pauzės buvo tiesiog vokiškai preciziškos. Dirigentas Riccardo Chailly dirigavo taip, kad lietuviška publika nė karto nesuklydo įkvėpdama. Jau senokai nebuvau koncerte, kuriame taip sinchroniškai kvapą sulaikytų ir vienu metu atsidustų tūkstantis klausytojų. Olivje Mesianas (Uvertiūra Et exspecto resurrectionem mortuorum) įelektrino paralelinę ausį, o Gustavas Maleris (Simfonija Nr.6 a-moll) pasičiupo ir nunešė į vaikystės animacinių filmukų pasaulį. Salėje kažkodėl prieš akis plaukė palmės, nuskriaustas azijietiškų bruožų berniukas, radža, gongas, miręs ir tegyvuojantis drakonas…

Grįždama namo per smarkiai atvėsusį Vilnių kuklinausi šios savo regėtos vizualizacijos, ypač kai kalba eina apie tokius solidaus kalibro subjektus kaip Maleris ar Gewandhauso orkestras. Bet kai ryte draugė parašė irgi regėjusi sovietinių multikų meškas, besivejančias kibildžiukus, nusiraminau – asociacija grupinė, vadinasi – tiesa. Nesvarbu, kad simfonija – moll. Šis atradimas paskatino pasigilinti o kokią gi ten muziką naudodavo Sojuzmultfilm, kurią lyg pieną gėrėm vaikystėje.

Pradėjau nuo to, ką žinojau, t.y. „Čipolino“, kurį suskėlė pašėlęs Chačiaturianas, po to suradau Stravinskio „Ugnies paukštės“ animuotą versiją. Atsigręži atgal ir matai – augom nė nejusdami ko klausomės, o klausėmės išties puikios simfoninės muzikos: Geviksmano „Riki tiki tavi“ , „Drakonas“  ir „Prometėjas“ arba Levitino „Baltprausys“ ir „Varlė karalienė“ , Vainbergo „Mikė Pūkuotukas“ ir „Dvylika mėnesių“ , jau nekalbant apie Volkonskio „Tolimos salos paslaptį“.

Gustavas Mahleris kadaise pasakė: „Simfonija yra tarsi pasaulis. Joje sutelpa viskas.“ Vadinasi, drakonams, dvylikai mėnesių, tolimoms saloms, net meškoms ir varlėms jos ten taip pat yra. Matyt todėl juos visus išgirdau. Svarbiausia – klausytis. O jei gerai klausaisi nuo pat mažumės, užaugus gali išgirsti Orkestrą – Patį Tikriausią, iš dvidešimtuko, o gal – penketuko. Tad belieka užaugti.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. JSM wrote:

    Liuks. Ačiū.

Parašykite komentarą