Sirenos 2012. Didelė juoda dėžė pilna popierinių lėlių

Gera rasti sena pamiršta. Pvz. dėžutę su popierinėmis vaikystės lėlėmis ir jų drabužėliais. O kai smagu tokius vaikystės ženklus – plokščias didžiagalves popierines lėles – išvydau teatro scenoje, nušvito visa diena. Būtent tokią stilistiką Gintaro Varno režisuotai Guillaume’o Apollinaire’o pjesei „Teiresijaus krūtys“ apvilkti pasirinko dailininkė Julija Skuratova. Po šios kūrėjos barokiškų trimačių lėlių spektakliuose „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ buvo galima tikėtis kažko panašaus. Bet tai, kad ji tūrį iškeitė į plokštumą ir ją maksimaliai išnaudojo, dar kartą atskleidžia Skuratovos genealumą.

Poeto Alvydo Šlepiko prisilietimas prie teksto žadėjo kokybę. Ji ir buvo. Skambėjo tarsi krištolas ne tik kiekvienas sakinys, bet ir kiekviena frazė. Makabrišką dadaistinių ir siurrealistinių citatų kratinį tarptautinė publika triauškino tarsi studentų pusryčius. Scenoje skimbčiojo frazės anglų bei prancūzų kalba, skraidžiojo aršaus feminizmo, atsipūtusio dadaizmo ir kitų retesnių izmų tėvų ir motinų siluetinės lėlės.

Trumpai reziumuojant spektaklio siužetą jis tarsi tarsi šaržas iliustravo apsivertusį aukštyn kojom mūsų šiandieninį pasaulį: moteris užsigeidžia tapti advokatu, deputatu, filosofu, menininku (pavartota būtent vyriška giminė), už ką jai užželia barzda, o krūtys išplasnoja drauge su paukščiais. Tuo tarpu murkiantis ir lašinių vis prašantis vyras įgauna moterišką išvaizdą, o kadangi žmona Teresa, virtusi Teiresijumi, nuo jo pabėga, vyriškis imasi darbo ir pats pasigimdo keturiasdešimt tūkstančių penkiasdešimt vaikų.

Spektaklyje „Teiresijaus krūtys“ ypač daug dėmesio skiriama teatro magiškajai realybei, kurioje įmanoma tai, kas įmanoma siurrealybėje ir sapne. Besimainantis apšvietimas pradangina ir vėl išgimdo personažus, kurie levituoja ir sklando po erdvę, daiktus, kurie tai juda konvejerio ritmu, tai pakimba lyg ant skalbinių virvės. Griaudėja šovinių patronai, keičiami scenos planai apnuogina teatro-laikrodžio vidinį mechanizmą. Video projekcijose atsiranda trečioji dimensija, o pro akis praplaukia XXa. šokiravę meno kūriniai.

Šis spektaklis – puiki kūrybiška pamoka apie svarbiausias XXa. dailės ir minties sroves. Aiškumo, tiesa, įneša ne daug, užtat skonis lieka ilgam. Tai spektaklis pavargusiems ir nuo dramos, ir nuo operos, ir nuo fizinio teatro, mėgstantiems mažus stebuklus, švytinčias teatro dulkes ir lėles, kurių lūpomis kalbamės patys su savimi. Jeigu norite šio to ypatingesnio, užsukite į Vilniaus „Lėlės“ teatrą ir atsidarykite didelę juodą teatro dėžę su didelėmis popierinėmis lėlėmis.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą